Kaip senovėje, taip ir dabar karaimai meldžiasi maldos namuose, vadinamuose kenesomis. Kenesoje altorius yra įrengtas pietų pusėje, veidu į pietus laidojami ir mirę karaimai. Sakoma, kad pietuose susiformavo karaimų tikėjimas.
Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais, nes religinės dogmos neleidžia vaizduoti jokių antropomorfinių vaizdų, lygiai kaip ir Dievas neturi ir negali turėti jokio žmogiškojo pavidalo.
Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Pagrindinėje kenesos salėje meldžiasi vyrai, o moterys – atskiroje patalpoje balkone, į kurį užlipama per šoninius laiptus. Kenesoje visi privalo dengti galvas apdangalu. Įeiti į kenesą reikėjo švariems – jei žmonės važiuodavo iš toliau, jiems reikėjo ieškoti būdų nusiplauti rankas. Beje, ankstesniais amžiais žmonės eidavo iki kenesos basomis arba avėdami paprastą avalynę, o įeidami apsiaudavo švarius šventinius batus.
Trakų kenesoje altorius, kuris pagal karaimų maldos namų tradiciją turi būti nukreiptas į pietus, stovėjo ant paaukštinimo, buvo papuoštas kolonomis, ant jo užrašytos citatos iš Biblijos. Įspūdį kelia kenesos mėlynai dažytos aštuoniabriaunio kupolo formos lubos.
Medinė Trakų kenesa, statyta XIV a. pabaigoje, ne kartą nukentėjo. Joje yra vos trys langai, nors įprastai turėtų būti net dešimt. Metinėms šventėms nustatyti karaimai turi atskirą Mėnulio kalendorių. Šventės švenčiamos geriausią savaitės dieną – šeštadienį, jaunaties dieną.
Sovietmečiu Trakų kenesoje pamaldos nevyko, žmonės bijojo čia rodytis. Tada Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius karaimų pamaldas perkėlė į savo namus. Tiesa, jos jau nevykdavo kas savaitę. Žmonės čia susirinkdavo tik per dideles šventes. Trakų kenesa buvo vienintelė, veikianti Europoje, o Simonas Firkovičius – vienintelis oficialus karaimų dvasininkas, palydėdavęs velionį į kapines, sutuokdavęs jaunas poras ir suteikdavęs naujagimiui vardą. Visos karaimų vestuvių apeigos slapta vykdavo jo namuose.
Atsiliepimai