Vilniaus aukso amžiumi vadinamas laikotarpis, kai valdė du paskutiniai Jogailos palikuonys – Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas. Tuo metu miestas tapo renesansine europinio masto sostine, rungtyniaujančia net su Florencija ar Milanu. Nemažą reikšmę turėjo tai, kad Žygimantas Senasis vedė italų kunigaikštytę Boną Sforcą, o drauge su ja Vilniuje įsikūrė gana gausi italų bendruomenė. Karalienė Bona diegė čia savo tėvynės papročius: nuo italų muzikos ir virtuvės iki politinių intrigų meno. Kaip tik tada Vilniaus architektūra įgijo iki šių dienų kai kur išlikusį itališką prieskonį.
Kadangi sostinę kamavo gaisrai, kartu nusiaubdavę ir pilį, ir katedrą, Žygimantas Senasis pasirūpino įrengti Vilniuje vandentiekį. 1536 m. pastatytas pirmasis tiltas per Nerį (dabartinis Žaliasis tiltas). Mieste įsikūrė popieriaus fabrikas, stiklo dirbtuvės, patrankų liejykla, dvi ligoninės, pirmoji spaustuvė.
Žygimantas Augustas perstatė ir itin prabangiai įrengė Vilniaus Žemutinę pilį. Ji virto tikru Renesanso kultūros centru: rūmuose buvo puiki biblioteka, paveikslų galerija, veikė teatras, kapela. Čia, taip pat ir kitose miesto vietose, vyko maskaradai ir turnyrai, moksliniai disputai ir literatūros vakarai, iškilmės ir puotos. Valdovas laikė Vilniuje arklides su dviem tūkstančiais žirgų ir net kažką panašaus į mini zoologijos sodą – penkis lokius, liūtą bei dešimt kupranugarių. Atidaryta pašto linija Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija simbolizavo tvirtą Lietuvos ryšį su Vakarų Europa.
Atsiliepimai