Žydai Lietuvoje yra senbuviai, autochtonai. Esama duomenų, kad jų čia būta jau iki XIV a. – matyt, tai buvo atklydę prekeiviai. Tuo metu žydai tvirtai įsikūrė Lietuvoje. Amžiaus pabaigoje LDK jau buvo keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. Vytautas Didysis suteikė Bresto žydams privilegiją, po to išplėstą kitoms bendruomenėms. Žydai nebuvo baudžiauninkai – jie paskelbti laisvais žmonėmis, pavaldžiais, kaip ir bajorai, Didžiajam Kunigaikščiui. Teisės ir pareigos, iš esmės panašios į kitų laisvųjų žmonių, rodė aukštą jų statusą visuomenėje. Žydams buvo suteikta gyvybės, nuosavybės apsauga, teisė laisvai važinėti, prekiauti, užsiimti finansine veikla ir kt.
Vytauto Didžiojo laikus žydų istorikai vadina aukso amžiumi. LDK Vytautas – žydų globėjas, baltasis totorių chanas ir karaimų karalius.
Pirkliai ir prekeiviai Kauno mieste apsigyveno jau nuo XIV amžiaus. Tai patvirtina XV a. pradžiai priskiriamas lobis, rastas Kaune, netoli Nemuno ir Neries santakos (kur yra krepšinio namai). Lobyje rasti Vytauto denarai bei Prahos grašiai.
Tuo laiku buvo ne tik taiki prekyba, bet ir atkakli konkurencija. Dažnais atvejais konkurentai, ypač mėsininkai, panaudodavo net savo darbo įrankius: peiliais ir kirviais kovodavo jų judėjimo vietose prie Neries ir nužudžius priešininką kūnas būdavo paleidžiamas į upę. Už žydų religinių teisių pažeidimą grėsė griežtos bausmės. Iki pat dabar nakties metu galima išgirsti žmogelių - prekeivių tylų kuždesį „gelbėkit, gelbėkit...“ Deja tokius gelbėtojus pasiglemžia mirtis, o gal net ir ten laukiantys prekeivių vaiduokliai.
Atsiliepimai