Gyvenimas tarp dviejų vandenų nulėmė Kuršių nerijos gyventojų būdą ir užsiėmimus. Neturėdami dirbamų laukų, jie daugiausia užsiėmė žvejyba. Marios žvejus ir maitino, ir rengė. Marios buvo jų laukas, o laivas – jų arklas. Devynis mėnesius per metus kopininkai žvejodavo mariose, tris – jūroje. Pamario žvejai ilgai laikėsi pagoniškų papročių bei prietarų, o į krikščionių kunigus žiūrėjo šnairomis. Apie tai byloja prietaras, kad pamatyti dvasininką, traukiantį į žūklę – tas pats, kas pamatyti velnią. Negeras ženklas – ir susitikti seną moterį, ypač semiančią vandenį. Žvejas žvejui sėkmės nelinkėdavo – manyta, kad tai gali būti nenuoširdu. Visai kas kita, jei laimės linki žmona. Vyrą lydinti žvejo pati turėjo ryšėti skarele ir prijuoste.
Kad žūklėje sektųsi, kartais į tinklą dėdavo klevo ar šermukšnio šaką, pririštą prie akmenų. Žūklaujant nešvilpaudavo, o grįždami iš žūklės dainuodavo. Jei pagauta žuvis plakis – geras ženklas. Pirmąsias žuvis atiduodavo elgetoms. Žvejo laimės paukščiai – gulbės, gervės, o kranksintis varnas – blogas ženklas, vadinasi, gali net tinklai suplyšti. Jei kuris mėgindavo vienas žvejoti, tokio visi labai neapkęsdavo. O žveją vagišių maudydavo ir niekas nebepriimdavo į savo grupę.
Senovės žvejai buvo pečiuiti, barzdoti, ilgaplaukiai vyrai, mėgę dūmyti pypkes, pasėdėti karčemose. Rusnėje kažkada veikė per 10 karčemų. Tokie vakarojimai smuklėse gerokai paplonindavo jų „makšnas“ (pinigines). Bet į savo darbą žvejai vertino rimtai. Kuršių marių žvejai ne plaukiodavo, o bėgdavo, išbėgdavo, parbėgdavo, o kartais net skleipdavo (skubiai plaukdavo) namo. Bėgo ne tik mūsiškiai žvejai, bėga ir dabar vokiečių ir kitų tautų jūreiviai. Jeigu mes sakome „plaukiame tolyn į jūrą ar marias“, marių žvejai pasakytų „bėgame aukštyn į mares; į aukštas mareles“, arba tiesiog „aukitan“. Mat, nuo kranto žvelgiant, jūros paviršius horizonto link „aukštėja“.
Senovėje žvejai, kaip ir visi žmonės, buvo prietaringi, tikėjo kerais ir burtais. Didelę reikšmę senovėje turėjo „piktas žvilgsnis“ – nužiūrėjimas. Jei piktos akys nužiūri tinklus, žinok, žūklė nepasiseks. Kad tinklai būtų žuvingi, juos reikia apdoroti tam tikrais vaistais. Laimę neš, jeigu tinklai bus įdruskinti arba apšlakstyti vadinamuoju gyvačių vandeniu. Norint pirmą kartą panaudoti naujai nuregztą tinklą, tekdavo ant durų slenksčio padėti kirvį. Sutikus palankiu vėju atburiuojant kitus žvejus ir norint, kad taip pačiam būrų, užtekdavo prieš atplaukiančią valtį išmesti šluotą. Žvejojant žiemą iš po ledo, laimę nešdavo pavogtos dalbos (kartys).
Atsiliepimai