Preilos gyventojo Helmuto Karallus pasakojimai, užrašyti apie 2010 metus: „Preiloje buvo išduota apie 30 žvejybos licencijų. Daugiau būti negalėjo – toks vadžios parėdymas. Naujas žvejys galėjo įsitvirtinti tik senajam mirus arba išsikėlus iš kaimo. Marių vanduo kartais būdavo toks skaidrus, kad žuvys matė tinklus ir į juos nelindo. Reikėdavo laukti, kol sutems arba pakils vėjas. Žvejyboje kalbėta tik kuršiškai, nes kitomis kalbomis nebuvo žvejybos rakandų pavadinimų. Žvejai vietoje mokesčių remontuodavo kelius. Valdžia ant kelio išpildavo žvyro krūvą, kurios viršūnėje įsmeigdavo pagalį su užrašyta pavarde. Jos savininkas turėjo pats susirasti molio ir sutvarkyti gabalą kelio. Visi matė, kas dar nepadaręs savo darbo, ir jam būdavo gėda. Kelias per kopą buvo iš dviejų dalių: viena pusė – suplūktas žvyras, kita – smėlis. Arkliui traukti vežimą aukštyn buvo lengviau kietu keliu, o žemyn patogiau smėliu, kuris nedaužydavo arkliui kojų. Kopų želdinimui ir žolių sodinimui rinkdavo netekėjusias moteris arba našles. Taip jos užsidirbdavo pinigų pragyvenimui.“ Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
Atsiliepimai