Vilniuje krikščionybė įvesta 1387 m. Tuo metu čia pastatyta daugiau katalikų bažnyčių, iš svečių kraštų pakviesta vienuolių ir kitų dvasininkų. Naujajam tikėjimui suklestėjus, prievarta užgožtas senasis pagonių tikėjimas, jų turtai išdalyti krikščionių dvasininkams. Po krikšto, imant pavyzdį iš kitų kraštų, pamažu ir Lietuvoje įvesta vergija, valstiečiai didikams turėjo veltui dirbti ir mokėti duokles.
Tais pačiais metais Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės, įsteigta savivalda. Miestas turėjo savo teismą, mokesčių santvarką ir vykdė laisvą prekybą. Prasidėjus Vytauto kovoms su Jogaila, Vytauto sąjungininkas Vokiečių ordinas užpuolė Vilnių, apšaudė jį iš patrankų, tačiau užimti neįstengęs pasitraukė. Po kovų miestas buvo sudegintas, gerokai apardyta Aukštutinė pilis. Žemutinė pilis sudeginta, gyventojai išžudyti. Nespėjusį atsigauti nuo karų Vilnių 1399 m. ištiko kita nelaimė – didžiulis gaisras. Šio gaisro metu sudegė kunigaikščių rūmai su visais turtais ir brangenybėmis, nukentėjo ir katedra. Tačiau po gaisro Vilnius buvo greitai atstatytas. Vilnių iki mirties valdė didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, 1430 m. sumanęs vainikuotis Lietuvos karaliumi. Lenkai karūnaciją sutrukdė, tad 80-metis Vytautas, būdamas jau silpnas ir ligotas, nebepakėlė sielvarto ir tų pačių metų spalio 27 d. paliko šį pasaulį. Vytautas palaidotas Vilniaus katedros rūsiuose greta Lietuvos ir Lenkijos žymesniųjų didikų, tačiau ar dabar ten tebėra Vytauto palaikai, nežinia, nes jų likimas nebežinomas nuo pat XVII a.
Nuo XVI a. Vilniuje ir Vilniaus krašte siautė choleros ir maro epidemijos, pasiglemžusios daugybę gyventojų gyvybių, kilo didelis badas. Meldžiant Dievo pagalbos badaujantiems, iš Romos atgabentas Gailestingosios Marijos paveikslas, kuris buvo pakabintas Šv. Petro bažnyčioje. XVIII a. Vilnių net du kartus buvo užėmę švedai, ypač žiauriai elgęsi antrą sykį. Miesto gyventojus jie užkrovė didžiausiais mokesčiais, plėšė bažnyčias, grobė žmonių turtą, žudė senukus ir kūdikius. Po jų Vilnių užėmė rusai. Tada suvienytą Lietuvos ir Lenkijos valstybę pasidalijo Rusija ir Vokietija. Po šešerių metų įvyko sukilimas prieš rusų valdžią. Sukilėliai rusus iš Vilniaus išginė, o likusią kariuomenę paėmė į nelaisvę ir uždarė Šv. Kazimiero bažnyčioje. Pristigę ginklų, sukilėliai karą pralaimėjo, ir vėl Vilnius pateko į rusų nagus. Negana to, 1812 m. miestas nukentėjo ir nuo prancūzų kariuomenės. Ypač smarkiai Napoleono kariauna jį nusiaubė grįždama, kai suvargusi, kamuojama alkio ir šalčio, ėmė plėšti iš Vilniaus gyventojų viską, ką tik pavyko nutverti. Jie pasisavino net apeiginius bažnytinius drabužius, o bažnyčiose įtaisė savo sandėlius ir kareivines. Netrukus mieste vėl prasidėjo badas.
Galiausiai 1915 m. Vilnių užėmė vokiečiai. 1917 m. Vilniuje susirinko pirmoji Lietuvos konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tų pačių metų pabaigoje Vilniuje suformuota ir pirmoji Lietuvos vyriausybė. 1919 m. pradžioje miestą užėmė bolševikų kariuomenė, kurią iš Vilniaus išvijo lenkai, patys užgrobę miestą jau ilgesniam laikui iki pat 1939-ųjų. Galiausiai Sovietų Sąjungai ir Lietuvai draugiškai susitarus Vilnius atiduodamas Lietuvai.
Atsiliepimai