Vilniaus universitetas – ypatinga vieta, padėjusi mūsų sostinei ir visai Lietuvai įsilieti į Europą. Pabandykite atspėti, kas sieja melagių dieną, nulinius mokesčius, jėzuitų vienuolius ir Transilvaniją? Tai Vilniaus universitetas. Jis įsteigtas balandžio 1-ąją, jo įkūrimu rūpinosi jėzuitai, o lemiamą „taip“ tarė iš Transilvanijos kilęs Lietuvos ir Lenkijos valdovas Steponas Batoras. Jis atleido universitetą nuo mokesčių. XVII a. Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu įkurtas VU teisės fakultetas. Kitaip nei kiti didikai, jis rėmė ne bažnyčias, bet visas pajėgas metė Vilniaus universitetui funduoti: nupirko žemės, pastatė pastatus, mokėjo atlyginimus profesoriams.
XVIII a. duris atvėrė ir observatorija, menkai nusileidusi Grinvičo observatorijai. Elžbieta Oginskaitė domėjosi astronomija, tad dosniai finansavo jos įkūrimą. Į universitetą atvyko dirbti vokietis Adamas Forsteris, kartu atsigabenęs ir 650 rūšių sėklų. Pagrindinis vokiečio nuopelnas – apsodintas ir išplėstas Vilniaus universiteto botanikos sodas. A. Forsteris tapo ir gamtos ir istorijos fakulteto dekanu. Jis jau anksčiau garsėjo tuo, kad drauge su Džeimsu Kuku plaukė aplink pasaulį.
Biblioteka ėmė kurtis, kai universiteto dar nebuvo: čia veikė jėzuitų kolegija. Jai atiteko dvasininkų ir didikų sukauptos knygos. Valdovai irgi rodė teigiamą pavyzdį. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas bibliotekai testamentu užrašė visą savo knygų kolekciją su odiniais viršeliais bei Lietuvos ir Lenkijos herbais. Universitetas dar ir šiandien saugo keliolika Žygimantui Augustui priklausiusių knygų. Ilgainiui susiformavo tradicija, kad dvasininkai ar kiti garbingi to meto visuomenės veikėjai laikė garbės reikalu padovanoti bibliotekai knygų. Kazimieras Leonas Sapiega testamentu užrašė net 3000 jų. Šalia buvusi spaustuvė kaskart bibliotekai dovanodavo po vieną savo išleistos knygos egzempliorių. Tad per pirmuosius 200 metų bibliotekoje iš viso buvo sukaupta per 11 tūkst. knygų. Vertingos knygos būdavo prirakintos: bibliotekos vedėjas turėdavo jas atrakinti, vėliau, žmogui paskaičius, padėjęs ant skaityklos stalo vėl tas knygas užrakindavo. Tačiau, nepaisant tokios apsaugos, knygos vis tiek dažnai dingdavo, todėl jų savininkai tituliniame puslapyje užrašydavo visokių prakeiksmų, kaip, pavyzdžiui, kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje krioks. Dabar Vilniaus universitetas jau turi sukaupęs 5,5 mln. knygų!
Atsiliepimai