Okupacija truko 6 metus 4 mėnesius. Į Vilnių įžengę maskvėnai žudė nespėjusius pabėgti gyventojus, degino jų namus, plėšė bažnyčias, prievartavo moteris. Iš 33 bažnyčių buvo išniekintos 28. Sudeginta rotušė ir ten saugotas Lietuvos archyvas, nusiaubti visi didikų rūmai, suniokota Žemutinė pilis. Kai po kelių dienų čia pasirodė caras Aleksėjus, jam kelią išklojo vogtais kilimais, apgyvendino palapinėje. Po pusmečio viskas aprimo, bet okupantai taip ir liko valdyti miestą. Norintys išvažiuoti iš miesto turėjo įkaitu palikti giminaitį, o grįžę buvo tardomi. Be šių nelaimių, praėjus pusantrų metų nuo okupacijos kilo ir maro epidemija. Per nepilnus metus ji išguldė apie pusę Vilniaus gyventojų. Labiausiai nukentėjo vargšai ir vidutiniokai, nes turtingesnieji skubiai paspruko. Mieste buvo įvesta maro valdžia. Vaitas uždarė visus miesto vartus ir pats saugojo raktus. Tik Rūdininkų vartai liko atviri, bet griežtai saugomi. Į miestą negalėjo patekti kitų valstybių pasiuntiniai. Norėdami patekti į teritoriją, miestiečiai turėjo atlikti aprūkymo procedūrą: pastovėti laužo dūmuose. Buvo tikima, kad dūmai naikina maro bakterijas, apsmilkomi buvo ir iš Vilniaus siunčiami laiškai. Vietiniai plėšė tuščius namus, todėl dieną ir naktį patruliavo 30 ginkluotų vyrų, o sugautieji keliaudavo pas Vilniaus budelį. Miestas apmirė, neveikė turgus, užsidarė krautuvės ir smuklės, nutrūko uosto prie Neries veikla. Ištuštėjo aikštės ir gatvės, žmonės vengė vieni kitų, net rašant testamentą raštininką ir sergantįjį skyrė siena. Sutriko prekių tiekimas, trūko maisto. Tvano metais Vilnių niokojo keturios negandos: maras, badas, ugnis ir karas.
Šalia dabartinio Seimo iki pat XIX a. vidurio apie 400 metų veikė Lukiškių uostas. Iš Vilniaus ir pro Vilnių kasmet praplaukdavo daugybė įvairių laivų. Ties Lukiškėmis švartuodavosi ir valtys, ir laivai, į kuriuos būdavo galima pakrauti daugybę prekių. Senųjų laivų pavadinimai buvo įdomūs: Vytinės, Štugai, Škutos. Jie buvo gana paprasti, su irklais, tik vytinės turėjo vieną burę. Laivai buvo gaminami plokščiu dugnu, nes gremzlė negalėjo viršyti pusės metro. Kol nebuvo geležinkelio, vandens transportas buvo pats efektyviausias, nes sezonas trukdavo 9 mėnesius, ir pigiausias, net kelis kartus pigesnis, nei prekes gabenti vežimais. Uosto darbas trumpam buvo sustabdytas tik kartą 1660 metais, kai Vilnių okupavusi Maskvos kariuomenė pasitraukdama padegė sandėlius, laivus ir prieplaukas, bet viskas buvo greitai atstatyta. Iš uosto pirkliai plukdė grūdus, kanapių aliejų, odas, medieną, medų. Į Vilnių buvo atplukdoma daug silkės ir druskos. Druska buvo brangi: 250 statinių druskos kainavo tiek pat, kiek geras dvaras. Laivuose dirbo tik vyrai, kapitonai prižiūrėdavo irkluotojus ir burliokus, kurie vilko laivus prieš srovę. Didesniu laivu plaukdavo apie 20 įgulos narių. Maršrutą nuo Vilniaus iki Baltijos jūros laivai įveikdavo per dvi savaites.
Atsiliepimai