Vilniečiai labai mėgdavo stebėti bausmes, viešas egzekucijas, kaip teatre vykdavusias Rotušės aikštėje ant tam specialiai sukaltos pakylos. Čia buvo kertamos galvos, ketvirčiuojama ir panašiai. Už vagystę iš parduotuvės – nukirsti galvą, už dokumentų klastojimą – sudeginti ant laužo, už išprievartavimą – kartuvės. Švelniausia bausmė buvo rišimas prie gėdos stulpo. Vagims nupjaudavo ausis, mušeikas nuplakdavo. Už vagystę iš bažnyčios ar vienuolyno buvo taikoma viena griežčiausių bausmių – sudeginimas ant laužo. Rotušės aikštėje buvo įvykdyta nemažai mirties bausmių: 1563 m. čia ketvirčiuotas teisėjas, valstybės išdavikas Jonas Viktoras Giedraitis, už pinigus šnipinėjęs maskvėnams, didikas Grigalius Astikas. 1661 m. galva nukirsta maskvėnų kunigaikščiui Danilai Myšeckiui, kuris valdė okupuotą Vilnių ir nužudė šimtus miestiečių.
Kažkada rotušė turėjusi ir bokštą, kuris nugriuvo. Kitų Europos miestų rotušės bokštus puošdavo ir laikrodis, buvo madinga kuo didesni ir puošnesni bokštai. Pirmasis bokštas buvo mūrinis, o pats jo viršus – medinis, todėl didžiojo Vilniaus gaisro metu jis sudegė. Greitai imtasi atstatymo darbų, atstatytas mūrinis bokštas, bet ant senų pamatų, todėl jis greitai pradėjo svirti į šoną. Pagal L. Gucevičiaus planą bokštą pradėta tiesinti, bet jis vis tiek neišlaikė ir nugriuvo.
Nuo senų laikų Vilniaus rotušė yra miesto vartai visiems, čia gyvenantiems ir atvykstantiems į sostinę. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniaus miestui suteikė Magdeburgo teises. Buvo sudaryta miesto valdžia, vadinama magistratu, ir įkurta šios valdžios būstinė – rotušė. Pastato rūsyje, rytų pusėje, yra Jogailos laikų patalpa, statyta naudojant gotišką mūrą. Rotušė tapo savivaldos centru, kuriam priklausė sargybos ir miesto valdytojo būstinės, kalėjimas, nuomojamos krautuvėlės, greta stūksojo gėdos stulpas ir kartuvės bei buvo įsikūrusi pagrindinė miesto turgavietė.
Atsiliepimai