Šventyklos griuvėsiuose, kur stovėjo aukuras, pastatytas pergalės kryžius, kurio meistrai nelietė net statydami bažnyčią ant sugriautos šventyklos pamatų. Tas žmonijos atpirkimo simbolis liko vidury katedros, kuri buvo atvira dieną ir naktį. Anų laikų katedra buvo visai nepanaši į šiandieninę. Tiesa, ta pirmoji Lietuvoje Jogailos statyta bažnyčia išstovėjo tik dvylika metų. 1399 metais Vilniuje kilus dideliam gaisrui ji sudegė iki pamatų. 1430 m. rudenį Vilniuje turėjo įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmės. Iki to laiko Katedra turėjo būti pastatyta, tad darbai čia vyko sparčiai. Vytauto pastatyta katedra buvo didesnė, erdvesnė ir puošnesnė negu Jogailos. XV a. pr. čia buvo du altoriai: Šventojo Kryžiaus ir Šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio buvo palaidotas ir pats Vytautas bei jo pirmoji žmona Ona.
Tyrinėjimai rodo, kad jau karaliaus Mindaugo valdymo laikais toje vietoje veikė pirmoji Lietuvoje katedra. Kvadratinio pastato pamatų liekanos aptiktos arkikatedros vakarinės dalies rūsiuose. Mindaugo laikų katedra turėjo ir romanikos, ir gotikos architektūros bruožų.
Vytautui statant bažnyčią, senosios bažnyčios vietoje pamiršta pastatyti kryžių. Pasakojama, kad katedros pamaldose dalyvavo vyskupas Mykolas ir, klūpodamas puikiai drožtoje ir šilku dengtoje klaupykloje, karštai meldėsi. Ūmai apėmė jį didelis nuovargis ir jis užmigo. Vos spėjo sumerkti akis, tuojau pamatė prieš keliolika metų mirusį pirmąjį vyskupą Andrių, kuris, keistos šviesos apšviestas, išnešė iš zakristijos didelį medinį kryžių, pastatė senojoje vietoje ir dingo. Vyskupas Mykolas tuojau nubudo ir negalėjo nusikratyti įspūdžio, kurį jam padarė tasai nepaprastas sapnas. Kai pamaldoms pasibaigus vyskupas papasakojo savo sapną susirinkusiems kunigams, katedros klebonas Valentas prisiminė neseniai lankiusio Katedrą senelio žodžius, esą senojoje vietoje turi būti pastatytas medinis kryžius. Pasirodo, katedroje galėjo lankytis mirusiojo vyskupo vėlė.
Kai apie tai sužinojo didysis kunigaikštis Vytautas, jis savo lėšomis viduryje katedros pastatė puikų šv. Kryžiaus altorių, brangiai jį įrengė ir įsakė viršuje pakabinti tamsų medinį kryžių su nedidele, bet labai meniškai iš dramblio kaulo išpjaustyta Nukryžiuotojo figūra, kurią taip pat pats nupirko. Toji Nukryžiuotojo figūra išliko per visus gaisrus, karus ir iki dabar tebėra katedros zakristijoje prikalta prie medinio kryžiaus, nešiojamo procesijose.
Po Vytauto mirties per kelis šimtmečius katedroje įvyko ne vienas gaisras. Dėl dažnų gaisrų, karų bei nepatvaraus po pamatais esančio grunto Vilniaus katedra buvo ne kartą buvo perstatinėjama. Itin miestui svarbaus architektūrinio paminklo rekonstrukcijoms vadovaudavo žymiausi užsienio ir vietiniai architektai bei menininkai. Šiandieninis pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas – Laurynas Stuoka-Gucevičius), tačiau jo mūruose atsispindi ir gotikos, renesanso bei baroko pėdsakai.
Vilniaus katedros puošniausioje barokinėje koplyčioje ilsisi Lietuvos ir jaunimo globėjas šv. Kazimieras, požemiuose ir koplyčiose palaidoti Vilniaus vyskupai, Lietuvos valdovai ir didikai.
Atsiliepimai