Kunigaikštis Gediminas, sumanęs pastatyti priešų neįveikiamą pilį, sušaukė kunigus, burtininkus, krivius ir įsakė jiems patarti, ką daryti, kad pilis iš tikrųjų būtų it plieninė. Krivių Krivaitis atsakė, kad tvirtovė tik tuomet taps neįveikiama, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę ir užverstų akmenimi. Pasklido karaliaus pasiuntiniai po plačią Lietuvą. Ilgai ieškoti nereikėjo. Greitai atsirado lietuvė, kuri taip karštai mylėjo tėvynę, kad jos garbei net sutiko paaukoti savo vienturtį sūnų. Atvyko motina su sūnumi į piliai skirtą vietą, kur buvo iškasta duobė pirmajam pamato akmeniui įversti, atsistojo ant jos krašto ir jau rengėsi stumti į ją savo atžalą. Tuo metu nelaimingam jaunikaičiui dingtelėjo mintis: argi Lietuvos dievai būtų tokie žiaurus, kad trokštų jo mirties, argi gali nuo jo gyvybės priklausyti pilies tvirtumas? Jis kunigaikščio paprašė, kad prieš mirštant leistų užduoti kriviams tris klausimus. Jeigu kriviai į tuos klausimus atsakys, jis patikėsiąs dievų valia ir nesipriešins mirčiai. Kunigaikštis pagalvojo ir sutiko patenkinti jaunikaičio norą. Gavęs sutikimą, jaunikaitis krivių paklausė: kas pasauly yra lengviausias, kas kiečiausias ir kas saldžiausias? Kriviai pasuko galvą ir atsakė: lengviausias yra pūkas, kiečiausias – plienas, o saldžiausias – medus. Jaunikaitis, išklausęs krivių atsakymą, jį paneigė. Jis tarė: „Lengviausias yra kūdikis ant motinos rankų, saldžiausias yra motinos pienas, o kiečiausia pasaulyje yra širdis mano motinos, kuri mane čia atvedė, kad jūsų akivaizdoje žūčiau.“ Karalius susimąstė. Po valandėlės tarė neleisiąs žudyti to jaunikaičio, nes jis, gyvas būdamas, Lietuvos kraštui atneš daugiau naudos, negu miręs.
Ir paliepė Gediminas kriviams ieškoti kito būdo, kad toji pilis būtų neįveikiama. Tada kriviai vėl tarėsi, būrė ir galiausiai pareiškė, kad dievai trokšta nekaltos mergaitės, kuri pati pasiaukotų. Ir vėl žinia buvo plačiai paskelbta po Lietuvą. Ilgai laukti nereikėjo. Atėjo skaisti mergelė, pasipuošusi kaip į didžiausias iškilmes, rūtų vainikėlį įsisegusi, laukinių gėlių puokštele nešina, o dar ir pati linksmai įšoko į duobę. Tuo metu vyriausias krivis su savo svita ant mergaitės vertė didžiulį pamatui skirtą akmenį. Tačiau įvyko stebuklas: akmuo krisdamas nepalietė mergaitės, tik iš jos rankų išmušė gėlių puokštelę. Galiausiai ir kriviai, ir pats kunigaikštis suprato, kad dievams pakanka pluoštelio Lietuvos laukų gėlių; žmonių gyvybės jiems nereikia. Suprato tai ir kunigaikštis, galiausiai įsitikinęs, kad ant Lietuvos laukų gėlių pastatyta pilis bus tokia, kokios jis ir troško.
Atsiliepimai