Vilkijos vardas kildinamas nuo vilkų. Senovėje šios apylinkės buvusios ištisai apaugusios didžiausiais miškais, kuriuose veisęsi daug įvairių žvėrių, bet daugiausia būdavę vilkų, todėl ir toji vieta praminta Vilkija. Anot padavimų, Jaučakių piliakalnį kepurėmis esą supylę kareiviai. Piliakalnyje žiloje senovėje stovėjęs užkeiktas dvaras, kuris paskui prasmegęs. Skradžiai žemės išnykusio dvaro vietoje likusi bedugnė: į kiaurymę įmetus akmenį duslus dundėjimas požemiuose dar ilgai girdėdavosi. Spėjama, kad po kalnu nuo senų laikų esą požeminiai urvai.
Piliakalniai, senovės gyvenvietės, senkapiai patvirtina garbingą šio krašto praeitį. Vilkijos miesto senoji dalis – urbanistikos paminklas.
Vilkija minima nuo XVI a., tame pačiame amžiuje buvo sunaikinta Vilkijo spilis. Ties Vilkija Jogaila su Skirgaila sumušė kryžiuočius, kurie čia buvo įsibrovę Ragainės komtūro Vygando vedami. Kryžiuočiai pakartotinai apgulė Vilkijos pilį. Lietuvių kariauna, negalėdama atsilaikyti prieš žymiai galingesnį ir geriau ginkluotą priešą, pati sudeginusi pilį ir prasiveržusi pro kryžiuočių eiles. Kryžiuočiai atstatė Vilkijos pilį ir perdavė Vytautui, kuris tada barėsi su Jogaila.
Aprimus karams, Vilkija buvo didžiojo kunigaikščio dvarvietė, seniūnija, valsčiaus pavieto centras. Vilkijos miestelis išaugo pagyvėjus laivybai Nemune. Jau nuo senų laikų Vilkija buvo pirklių sustojimo vieta, kur buvo keičiamasi prekėmis, lankydavosi sielininkai, bajorai. XVI a. čia buvo net 32 alinės ir 4 midaus parduotuvės! Tačiau į didesnį miestą Vilkijai išaugti sutrukdė jos valdytojai, paisę tik savo siaurų asmeninių reikalų, o ne miestelio gerovės.
Vilkija buvo karališkasis dvaras, o jos gyventojų dvasiniais reikalais turėjo rūpintis didysis kunigaikštis. Karalius Žygimantas I pastatė čia Šv. Jurgio vardo bažnyčią.
Per Vilkiją ėjo svarbus sausumos ir vandens kelias Vilnius–Karaliaučius, čia buvo įsikūrusi pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno, stūksojo LDK Vilkijos dvaras.
Klebonas Bačkis su parapijiečiais pastatė naują mūrinę bažnyčia. Netrukus po to prasidėjo I pasaulinis karas. Pagal rusų strateginius planus turėjo būti nugriauti bažnyčios bokštai. Tačiau kunigo dėka bažnyčia buvo apsaugota. Pagal kai kurių vilkijiškių pasakojimą, kunigas gerokai pavaišinęs bažnyčios susprogdinti atvykusius rusų pionierius, todėl jie neskubėję atlikti šio šventvagiško darbo.
Atsiliepimai