Senasis Rospelis buvo sėkmingas žvejas, tačiau kartą sėkmė jį visiškai apleido. Jis savaitėmis nieko nebepagavo. „Viskas aišku, velnias sėdi tinkle“, – skundėsi jis. „Nieko nepadarysi, kol jis ten sėdės, nieko nebus.“ Žvejai žinojo, kas tai yra, ir patarė nešti tinklus pas girininką, kad tas juos peršautų. Bet girininkas buvo jaunas, ką gali žinoti, gal dar išjuoks. Tad nusprendė daryti taip, kaip darydavo jų senoliai. Gerokai prieš saulėtekį šeši vyrai išsiruošė prie jūros. Kelią jiems apšvietė tik besisukantys švyturio spinduliai. Pakeliui jie nusikirto jauną alksnį ir prisikapojo iš jo malkų. Pasikišę po pažastim kelis pagalius, ėjo toliau. Paplūdimyje paskleidė tinklą, o tada sukrovė lauželį, uždegė jį ir sustojo pusračiu aplink. Kai tik virš apsauginės kopos pasirodė pirmieji saulės spinduliai, čiupo Rospelis degantį medgalį, nubrėžė juo ore kryžių ir sušukęs: „Viduj tu esi, dingt tu turi!“ sviedė medgalį per tinklą į jūrą. Šešios poros akių įtemptai žiūrėjo į vandenį norėdamos įsitikinti, ar suveiks burtai. Jei malka ir toliau dega vandenyje, velnias išprašytas, jei iš karto užgęsta, jis ir toliau sėdi tinkle. Jūra staiga subangavo, tačiau pliauska degė toliau. Tą pačią dieną žvejai išbandė tinklą ir su didžiuliu laimikiu grįžo namo.
Atsiliepimai