Veliuoniečiai pasakoja tokį padavimą. Seniai, dar prieš Didijį karą, kartą pavasarį, jau giliai sutemus, važiavo ūkininkas iš turgaus namo. Privažiavus Veliuonos piliakalnio vidurį, nei iš šio, nei iš to sustojo vežimas ir nė krust. Ogi žiūri žmogelis – šalia vežimo iš kažin kur išdygęs milžinas senovės karys su geležiniais šarvais ir senoviniais ginklais. Karys ūkininką pašnekino ir nurodė važiuoti paskui jį į piliakalnį. Ūkininkas žiūri, stebisi ir mato į piliakalnio požemį nutiestą kelią, akmeninius vartus ir geležimi kaustytas duris. Kalno viduje žmogelis pamatė abiejose pusėse bestovint gražiai surikiuotus raitus pulkus. Ant žirgų sėdėjo geležiniais šarvais nuo galvos ligi kojų ginkluoti kariūnai. Jie miega it sustingę, žirgai – irgi galvas nunarinę lyg negyvi. Visur net spengianti tyla. Tasai karys, ūkininką į požemį atvedė, čiupo trimitą ir tris kartus sutrimitavo. Išgirdusi trimitą kaipmat nubudo visa kariuomenė, nusižvengė raitelių žirgai, sužvangėjo geležiniai šarvai ir plieniniai ginklai. Vadas paklausė ūkininko: „O kam mumis šaukiate, ar jau šiandien šv. Jono diena?“ Ūkininkas sako: „Dar ne šiandien“. Karys tuomet tarė: „Šventojo Jono dieną, kai išgirsime šaukiant, kelsimės ir josime krašto vaduoti.“ Tai pasakęs, karys vėl sėdo ant žirgo ir kartu su visa kariauna užmigo amžinu miegu. Kalne vėl viskas pasidarė kaip ir buvę. Ūkininkas, išėjęs iš kalno požemių, grįžo namo ir apie mįslingą nutikimą papasakojo kitiems.
Atsiliepimai