Valdovų rūmai buvo pastatyti ir suklestėjo prieš 400 metų. Prieš du šimtmečius jie buvo visiškai sulyginti su žeme, o šiandien atstatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir vėl yra ilgaamžio Lietuvos valstybingumo simbolis, primenantis didingą vienos įtakingiausių Europos valstybių istoriją.
V–VIII a. šioje teritorijoje neabejotinai jau buvo gyvenvietė. XIII a. pabaigoje čia pastatyta ankstyvoji mūrinė pilis, kurios gynybinių sienų, bokštų, kitų pastatų liekanos ir šiandien matomos lankytojų vestibiulyje, įrengtame po rūmų kiemu, bei rūmų požemiuose. Taigi ši rezidencija mena Lietuvos valstybės kūrimąsi ir Gediminaičių dinastijos laikus. XIV–XV a. didieji kunigaikščiai rezidavo tiek Vilniaus Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse, kurios tapo mūrinės ir įgavo gotikos bruožų.
Žemutinėje pilyje buvo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rezidencija. Vilniuje jis planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi, tad pilys turėjo pabrėžti Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Vilniaus pilyse dažnai lankydavosi ir Vytauto įpėdiniai kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras, žymiai išplėtęs valdovo dvarą.
XVI amžiaus pradžioje rūmų rekonstrukciją pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Neabejotinai didelę įtaką statant ir įrengiant rūmus turėjo jo žmona, Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Bonos Sforcos dėka rūmus puošė, kultūriniu jų gyvenimu rūpinosi į Lietuvą atkeliavę italų menininkai ir garsiausi to meto meistrai.
Faktinis Lietuvos valdovas, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas, ėmėsi įgyvendinti permainas, tad pastatė naujuosius rūmus ir suformavo uždarą vidinį kiemą. Prie rūmų statybų ir dekoro dirbo žymūs Italijos ir kitų kraštų menininkai. Čia buvo priimami pasiuntiniai iš daugybės užsienio šalių, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų užsienio politika. Šiuose rūmuose rinkosi Ponų taryba ir Seimas, teiktos privilegijos, čia buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kaldinami pinigai.
Žygimantas Augustas rūmuose buvo sukaupęs didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis yra stebėjęsis net popiežiaus legatas Bernardinas Bondžiovanis. Čia, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, buvo pastatytos netgi pirmosios operos.
Vilniaus rūmų pabaigą žymi 1655 metai, kai sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, pilyse įsikūrusi šešeriems metams, visiškai jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi vertybes. Vėlesniais metais dėl didžiulio valstybės iždo deficito nebuvo lėšų apgriautus rūmus atstatyti. Po Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalijimo 1795 m. Rusijos imperijos administracija pasirūpino, kad rūmai būtų visiškai nugriauti
Atsiliepimai