Kuršių nerijos kaimai pradėti pustyti XVI a. Pirmąja „auka“ tapo Kuncų kaimas, keturiskart vietą keitė Naglių kaimas. Keitė ir Nida, Preila, Juodkrantė bei Smiltynė. Šioje žemėje viešpatavo vėjo karalystė ir vėjo dievas Eolas. Senieji čia gyvenę žmonės prisitaikė prie gamtos, kūrė gyvenvietes už kopos, kuri saugojo ir nuo žvėrių, ir nuo priešų. Deja, tai buvo laikinos gyvenvietės.
Nuo XVI a. jūros atnešami smėlio kiekiai didėjo – išilgai pakrantės susiformavo nedidelis smėlio pakilimas, ilgainiui ėmęs augti. Pasiekęs 30–40 metrų aukštį jis buvo pagautas uraganinio vėjo ir išjudintas taip, kad nebebuvo įmanoma jo sustabdyti. Smėlis slinkdavo lengvesniu keliu, kur nebuvo medžių, kur vietos gyventojai buvo pasidarę ganyklas. Per laisvus plotus smiltys greičiausiai pasiekė senąsias kopas ir pirmiausia užnešė slėnius tarp jų. Senas ir naujas smėlis susimaišė ir įgijo milžinišką griaunamąją jėgą. Taip kažkada žvejams prieglobstį ir užuovėją suteikusios senosios kopos tapo nuolat grasinančiu pavojumi.
Kopai praslinkus, medžių kamienai stūksodavo kaip paminklai, o kai kuriose vietose vėl buvo atpustytos prieš tai palaidotos kapinės – mėtydavosi kaulai, šukės, karstų liekanos. Kuo vėjas stipresnis, tuo greičiau smėlis buvo nunešamas į marias. Jei vėjas nelabai stiprus, kopa užauga didesnė.
Didžioji tragedija nerijos kaimų gyventojams tęsėsi nuo XVII a. vidurio iki XIX a. vidurio: beveik visų kaimų gyventojai, gelbėdamiesi nuo smėlio, turėjo ieškoti naujų gyvenamųjų vietų. Visas kaimas su visais namais, gyvuliais ir kitu turtu persikeldavo po kelis kilometrus marių įlankos link. Kai kuriems kaimams keltis teko net keletą kartų, bet, vienaip ar kitaip, išliko ne visi. Žemėlapyje nebėra nei vieno iš keturių Naglių, nei dvejų Lotmiškių, Karvaičių, nebėra ir Gausutės, Prėdinės, Kuncų ir Naumiesčio. Skirtingai, nei kitų gamtos stichijų – uraganų, cunamių, ugnikalnių išsiveržimų – sunaikintų gyvenviečių, Kuršių nerijos kaimų ir slėnių laukė lėtai šliaužiančių smėlynų nešama pražūtis. Kartais kaimas merdėdavo dešimtmečiais: po kiekvienos stipresnės audros žmonės atkasinėdavo savo ūkius ir naujai statydavo tvoras smėliui pristabdyti. Net trobas statydavo pritaikytas smėlio audroms – su dvejomis durimis. Jei smėlis per naktį užversdavo išėjimo apačią, žmogus išlįsdavo pro atidaromą viršutinę durų dalį ir nusikasdavo užpustytąją apatinę.
Galiausiai vis dėlto tekdavo išsikraustyti į saugesnę vietą. Šeima iš užpustyto namo persikeldavo pas vieną iš kaimynų. Tuo tarpu vyrai iš anksto parinktoje vietoje išlygindavo žemę, paruošdavo ją naujo namo statybai. Tada ardydavo savąją trobą, kuri būdavo pastatyta specialiu būdu, be vinių, suneriant lentas taip, kad būtų galima pastatą lengvai išardyti ir vėl surinkti. Kurėnais lentas perplukdydavo į naują vietą ir jas sustatydavo. Dažnai pirmiausia pasistatydavo laikiną pašiūrę, persikeldavo ten su rakandais ir gyvendavo tol, kol būdavo perkeltas pagrindinis namas. Juk šeimininkės turėjo pasirūpinti prie statybų dirbančiais vyrais. Jų buitis buvo labai skurdi. Kopininkų namai nebuvo sandarūs – smėlis prasiskverbdavo pro plyšelius ir užpildydavo patalpas, girgždėdavo net tarp dantų.
Pažaboti smėlynų klajones pavyko tik XVIII amžiaus pabaigoje, kai buvo nutarta pradėti apželdinti kopas, sodinti miškus.
Atsiliepimai