Prieš šimtus metų lietuviai garbino savus dievus, Kristaus nepažino ir nežinojo. Didžioji Aukštaitijos dievų šventvietė tuomet buvusi Vilniuje, kur ją nuo priešų saugojo neįveikiamos pilys. O seniau buvo kariaujama ir dėl tikėjimo. Viena žymiausių anų laikų šventyklų stovėjusi šimtamečių ąžuolų paūksmėje, ant dabartinio Trijų kryžių kalno. Ten po šventuoju ąžuolu stūksojo ir nežinomojo Vilniaus dievaičio statula, vaizduojanti kėdėje sėdintį barzdotą senelį su karūna ant galvos, manoma, Perkūną. Jo garbei po šventuoju ąžuolu nuolatos degė amžinoji ugnis. Vėliau iš kažkurio krašto pas mus atsibastė naujo tikėjimo skleidėjai ir mėgino ginklais priversti garbinti jų dievus. Laikui bėgant amžinoji ugnis užgeso ir Trijų kryžių kalne. Sargai, budėję prie nežinomojo dievaičio statulos, ją pagrobė ir slaptais urvais nugabeno į Pilies kalno požemį. Čia senąjį dievą toliau garbino slapta.
Vaidiloms išsibėgiojus, senoji Trijų kryžių kalno šventykla skradžiai žemės prasmego, o toji statula taip ir liko amžiams paslėpta požemiuose. Trys naujojo tikėjimo skelbėjai buvę nužudyti šventojo aukuro sargų, kai gesino šventąją Trijų kryžių kalno ugnį. Nužudytiesiems pagerbti vėliau ten ir pastatyti trys kryžiai. O nuo to atsitikimo ir šis kalnas pradėtas vadinti Trijų kryžių. Vėliau, po kelių šimtų metų, kai rusai buvo užėmę visą Lietuvą, kasinėdami Vilniaus Pilies kalną, giliai žemėje tarp daugelio kitų retų senovės radinių jie aptiko ir nežinomojo dievaičio statulą. Ji buvo saugoma Vilniaus archeologijos muziejuje. Ar dabar toji statula tebėra Vilniuje, nėra žinoma.
Atsiliepimai