Karingos mongolų gentys, vadovaujamos karo vado Čingischano, XIII a. užkariavo beveik visą Aziją ir nemažą dalį Europos. Viena iš genčių, suformuota iš tiurkų ir mongolų, įsikūrė prie Volgos upės ir pasivadino Aukso orda, o jos gyventojai imti vadinti totoriais.
Tuo metu Lietuva buvo didelė valstybė – jos valdos pietuose tęsėsi iki Juodosios jūros, o rytuose – beveik iki Maskvos. Taigi, kadaise Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotas pranoko net šių dienų Prancūzijos. Ir pietuose, ir rytuose lietuvių teritorija ribojosi su totorių valdomomis žemėmis, tad dvi tautos bendravo. Totorių chano pasiuntiniai atnešdavo žinių į Trakus, o lietuvių pasiuntiniai keliaudavo su Vytauto pranešimais pas totorių chaną. Kartais lietuviai su totoriais kariaudavo, o kartais susivieniję žygiuodavo prieš Rusijos kunigaikščius.
Būtent Vytautas prieš 600 metų ir pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje, įkurdindamas juos Trakuose, Vilniuje, netoli Alytaus ir Švenčionyse. Buvo sumanyta, kad jų gyvenamieji kaimai saugotų Trakų ir Vilniaus prieigas nuo priešų antpuolių. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą. Šios tautos kariai buvo pagarsėję kaip itin narsūs ir ištikimi – jų praktiškai buvo neįmanoma papirkti. Kartu su Vytautu totoriai dalyvavo ir garsiajame Žalgirio mūšyje.
Iš viso Lietuvoje tebegyvena per tris-keturis tūkstančius totorių, kai kurie jų vis dar laikosi savo papročių, propaguoja islamą ir šneka totoriškai. Tiesa, totorių kalbą moka tik nedaugelis. Kur kas daugiau totorių gyvena Baltarusijoje ir Lenkijoje – ypač ten, kur kadaise buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės. Viduramžiais kilmingi totoriai laikė privilegija persikelti ten gyventi. Kunigaikščiai jiems dovanodavo žemių, suteikdavo įvairių malonių.
Atsiliepimai