Smiltynės istorija siekia pačius seniausius Klaipėdos kūrimosi laikus. Dar nebuvo pastatyta Klaipėdos pilis, o pro čia žmonės jau keliavo į Europą. Ties Smiltyne buvo siauriausia Kuršių marių vieta, todėl pro ją buvo patogiausia persikelti į Kuršių neriją. Po Vytauto Didžiojo ir Ordino sudarytos Melno taikos suklestėjo prekybiniai ryšiai. Smiltynės perkėla tapo muitų už išgabenamas prekes surinkimo vieta. Iki pat XVI a. vid. perkėloje surenkami muito mokesčiai buvo didžiausios Klaipėdos miesto iždo įplaukos. Prie šio kelio pradėjo kurtis smuklės. 1525 m. smuklė atsirado ir Smiltynėje. Pajūrio smuklės, kaip jau girdėjote pasakojant, buvo labai svarbūs pašto kelio taškai. Keltas tapo nuolatinio ir reguliaraus susisiekimo su Kuršių nerija priemone. Kelto privilegiją, kaip ir smuklės privilegiją, reikėjo išsipirkti.
Prasidėjus karui su Švedija, švedų raiteliai smuklę sudegino. Smiltynės pievose laikyta daug raguočių, kurių paklausa augant Klaipėdos uosto jūrų prekybai buvo labai didelė. Smuklininkas M. Lau buvo suktas verslininkas, auginęs daug jaučių ir keletą karvių. Miesto taryba jį įspėjo, kad jis iš prašalaičių už pašarą ima labai brangiai, todėl privalo sumokėti už pievą ir vietą, parduoti nustatytą kiekį alaus ir sumokėti metinį činšą. Smuklininkas atsakė, kad jį iš jo užimamo ploto nori išguiti Rasytės medžioklės inspektorius, turintis planą medžioklės ribas nukelti iki Smiltynės gyvenvietės vidurio. Taip esą jam nebūsią kur nei karvių, nei jaučių ganyti. O gindamasis dėl nevykusio šeimininkavimo jis atsakė: „Keleiviai pasitenkina tuo maistu, kokį jis sugeba, nelįsdamas į skolas, patiekti, o alaus visai nereikalauja, todėl pastarasis surūgstąs, tenešąs tik nuostolius. Jei jis daugiau alaus turėtų išparduoti, tai patektų į varžytines, o pastatus, skirtus keleiviams nuo blogo oro ar audros pasislėpti, kai į kitą krantą negalima persikelti, jis mieliau nugriautų.“
Iš smuklininko atsakymo sužinome, kad Smiltynėje prie perkėlos jau buvo pastatų, skirtų laukiantiems keleiviams. Miesto taryba, neradusi geresnio smuklininko, paliko tą patį M. Lau. XVII a. antroje pusėje smuklę jis pardavė kapitonui Goetzui. Goetzenų šeima – viena įtakingiausi XVII a. Klaipėdos šeimų. Jie jau buvo nusipirkę Gedminų dvarą ir Smeltės karčemą. XVII a. prie smuklės įsikūrė viena žvejo sodyba, vėliau čia jau gyveno du žvejai, mokėję mokesčius. Kurtis žvejams buvo palankios sąlygos, nes jie gaudavo darbo prie kelto tarnybos, todėl galėjo lengviau pramisti nei vien iš žvejybos. Tačiau antrasis žvejys L. Kieras buvo įsigudrinęs gaudyti kilpomis kiškius, už tai valdžia, kovodama su brakonieriavimu, atėmė iš jo valdą.
Smiltynės smuklę po Septynmečio karo valdė Ekertsdorfas – sumanus ir išsilavinęs žmogus, pats pasisiūlęs užimti pakrantės prižiūrėtojo pareigas, atstatyti smuklę ir atnaujinti verslą. 1773 m. jo smuklėje lankėsi žymus prancūzų švietėjas, rašytojas D. Didro, vykęs per Kuršių neriją į Rusiją. Po Septynmečio karo, nualinusio ne tik Klaipėdos apylinkes, bet ir visą kraštą, Kuršių nerijoje bei kitose pamario ir pajūrio vietose prasidėjo nauji smėlio pustymai. Tai ypač tragiškai palietė daugelį nerijos kaimų (užpustė Karvaičius) ir, žinoma, Smiltynę. Ekertsdorfas skundėsi karaliui, kad jo smuklė per kokius du metus bus visiškai užpustyta. Aplink pastatą smėlis neišbrendamas, kai kuriose vietose jis siekiąs stogą. Dėl to jis, kaip smuklininkas, turįs kęsti keleivių, ypač aukštuomenės, užgauliojimus, nes į jo smuklę įsigauti beveik neįmanoma – smėlis į smuklę jau byra per langus, o patekti ją galima tik iš viršaus.
Baigianti sunykti, užpustyta smuklė išardyta ir pastatyta kitoje vietoje, ne per toliausiai nuo senosios. Netruko smėlis priartėti ir prie naujosios smuklės.
Irkluotojai, sekmadieniais ir ketvirtadieniais čia atplaukę laukti ateinančio iš Berlyno pašto, atsižvelgiant į metų laiką kartais turi pasilikti jo laukti ištisą naktį. Raitieji paštininkai su arkliais privalo rusišką paštą iš anos pusės (Klaipėdos) gauti, dėl to gali Smiltynėje užtrukti iki 48 valandų. Jei raiti paštininkai atvyksta naktį, tada žibintu duodamas signalas, bet kai audra ir tamsi naktis, paštininkas čia privalo pasilikti tol, kol bus įmanoma estafetę perimti. Panašūs atvejai taikytini kurjeriams, ekstra paštams ir keleiviams.
XIX a. viduryje Klaipėdos pajūryje ypač suaktyvėjo poilsinė veikla. Kopgalis, Melnragė ir Giruliai, kaip ir Juodkrantė, buvo paskelbti jūros kurortais. Prie uosto pastatyta ir graži didžiulė lauko kavinė su medžio pjaustiniais ir verandos stiliaus arkiniais mediniais langais. Medinis statinys buvo tuo metu ypač populiaraus šveicariško jugendo stiliaus.
Kurhauze buvo įrengta 60 kambarių poilsiautojams, restoranas, lauko kavinė. Buvo elektra, karštas vanduo, telefonas. Kurhauzas turėjo ir savo prieplauką, kuria naudojosi keleiviniai-kruiziniai garlaiviai.
Atsiliepimai