GIDEO.EU

Šiurpiosios Kernavės raganos legenda

Legendos, Kernavė

Audio gidas

0:00
0:00

Kontaktai

Adresas:

1995 m. archeologai Kernavėje atkasė tikrų tikriausio vaiduoklio kapą. Archeologijos studentai naujai atkastame kape nuo per amžius pageltusių griaučių šlavinėjo dulkelę po dulkelės. Visiškai atidengus amžinojo poilsio vietą visi net krūptelėjo, mat tų kasinėjimų metu buvo aptikti keturiasdešimties metų moters palaikai, kurie, kukliai tariant, nustebino net ir visko mačiusius archeologus. Moteris buvo palaidota pagarbiai, tarp kitų bendruomenės narių. Bet netrukus po laidotuvių kūnas buvo ekshumuotas, velionei ties alkūnėmis nukirstos rankos padėtos tarp kojų, o nukirsta galva, apsukta 180 laipsnių kampu, padėta greta kairiojo peties, viršugalviu krūtinės link. Kaukolė buvo papuošta sidabriniais paauksuotais auskarais su žirgelių galvutėmis.

Mokslininkai, ilgai bandę įminti šią paslaptį ir vieną po kito krimtę istorinius šaltinius, nustatė, kad įvairiose tautose tokie atvejai siejami su mitinėmis būtybėmis – vampyrais ar vaiduokliais.

Keliose kitose kapavietėse buvo aptikti kniūbšti skeletai. Tikėta, kad tik taip galima atskirti, jog tai vaiduoklis. Esą po klajonių į kapą sugrįžęs vaiduoklis nespėja normaliai atsigulti, tai nukrenta bet kaip. Bet mokslininkai turi ir kitą versiją: neva anksčiau keistuolius taip laidodavo, kad tie nesivaidentų, kad mirtis neišlįstų iš kapo. Kai kur žyniai patys paprašydavo, kad juos laidojant išneštų galva priekiu, paguldytų kniūbsčius, kad keliantis per upę perpjautų pėdas ir kelių sausgysles.

Senovėje bet koks išvirkščias daiktas siejosi su mirtimi. Pavyzdžiui, einantieji pas žynį ar burtininką ko nors prašyti apsirengdavo išvirkščius marškinius, kad jų pačių neužkerėtų.

Sklando ir dar kraupesnių istorijų: jeigu namus puola vaiduokliai, reikia visus daiktus apversti aukštyn kojomis, bet jeigu bent vieną paliksi, tuomet vaiduokliai gali gyvuosius nužudyti.

Vaiduliais, vaiduokliais, vaidinuokliais, velionimis, nelaikiais, prisidavėjais, kraujasiurbiais arba vampyrais dažniausiai tapdavo ne sava mirtimi mirę žmonės: žuvę po nelaimingo atsitikimo, nužudyti ar savižudžiai (ypač pakaruokliai), visaip prasikaltę ar nusidėję, burtininkai ir bedieviai. Pasakojimuose vis grįžtantys numirėliai realiame gyvenime dažniausiai būdavo traktuojami kaip neigiamos asmenybės: piktas ponas, nedoras žmogus, įkritęs į degtinę, miręs be kunigo, nėjęs išpažinties, su velniu susidėjus merga ir kitokio plauko nenaudėliai.   

Atsiliepimai

Komentuoti