Tiksli data, kada statyta Veliuonos pilis, nežinoma. K. Sidaravičiaus teigimu, svarbiausioji tvirtovė kaip atsvara prieš kryžiuočių ekspansiją iš Ragainės pradėta statyti XIII a. pabaigoje vietoje apleidžiamos Kolainių pilies.
Skaudus smūgis Lietuvai suduotas, kai kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, o grįždami atgalios sudegino ir Veliuoną. Kai ordino magistras puolė gerai įtvirtintą Veliuoną, pilį saugojo dvigubos sienos, o visas gynybinis kompleksas buvo sudarytas iš dabartinės Gedimino, Pilies (Ramybės), Bažnyčios ir gretimų iš visų pusių ginamų kalvų. Šiame puolime buvo panaudotos naujos siendaužės mašinos. Po keliolikos dienų grumtynių priešpiliai buvo užimti, bet jos gynėjai – pilies komendantas Goštautas ir bajorai Surminas ir Matevikas su gausia įgula – kryžiuočiams nepasidavė. Tuomet sukrovus didžiulius laužus pilis buvo padegta ir jos gynėjams teko pasiduoti. Vėliau atstatyta pilis vėl buvo užpulta, tačiau šį kartą pilies gynėjai atsitraukdami patys ją padegė. Praradusi Veliuoną Lietuva, anksčiau netekusi Peštvės (Pieštvės) ir Kauno pilių, prarado ir Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės apsaugą. Kairioji buvo prarasta dar XIII a. pab.
Ruošdamasis karui su Aukso orda ir norėdamas užsitikrinti ramų užnugarį, Vytautas pasirašė Salyno sutartį, kuria vakarinė Lietuvos dalis iki Nevėžio upės bei vakarinė Užnemunės dalis atiteko ordinui. Į kryžiuočių rankas pateko ir Veliuonos pilis, kurią ordino vadovybė pasirinko savo valdžios Žemaitijoje buveine. Tačiau sukilę žemaičiai kryžiuočius nustūmė iki Klaipėdos. XV a. pradžioje ordinas ir dėl Lietuvos sosto kovojęs Švitrigaila surengė paskutinį didelį žygį į Lietuvą ir pasiekė net Vilniaus žemes, Trakus. Kova prieš ordiną išsiplėtė po visą Žemaitiją. Veliuonos pilies vietoje pastatyta Friedenbergo pilis buvo sudeginta. Po Torūnės sutarties Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos mirties priklausė Lietuvai, tačiau nebuvo nustatytos nei teritorinės ribos, nei Klaipėdos statusas. Tai tapo naujų ginčų ir konfliktų priežastimi. Vytautas su Jogaila paskelbus ordinui karą jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įžengė į ordino valdas. Strazburge, tarpininkaujant popiežiaus legatui, dvejiems metams buvo sudarytos paliaubos.
Tuo laikotarpiu Veliuona sparčiai augo. Tapusi pavieto centru ji pradėta vadinti miestu. Po ilgų neišspręstų derybų su ordinu Lietuva pradėjo ruoštis karui ir jį paskelbė. Po didelių kovų buvo pasirašyta Melno taika, kuria ordinas visam laikui atsisakė Sūduvos (Suvalkijos) ir Žemaitijos su Veliuona. Taip sužlugo ordino viltys turėti sausumos kelią tarp Prūsijos ir Livonijos. Ilgalaikė taika su ordinu nusistovėjo tik po XV a. viduryje vykusio dešimtmečio karo. Nuo tada Veliuona, XV a. išgyvenusi karinio, politinio ir ekonominio vaidmens kulminaciją, prarado turėtą strateginę reikšmę. Prie to iš dalies prisidėjo ir Veliuonoje pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija.
Žemiau matote grūdų sandėlį. Manoma, pirminę išvaizdą jis pakeitė, kai jį perstatė naujasis šeimininkas Zaleskis. Iš pradžių jame buvo smuklė, tranzitinis sandėlis, arklių pakeitimo punktas. Po rekonstrukcijos pirmame aukšte buvo įrengti nakvynės namai, vėliau pastatas paverstas sandėliu.
Atsiliepimai