Vilniaus amatininkai jungėsi į asociacijas, steigdavo cechus ir už tai net gaudavo valdovo privilegijų. Cechai priminė slaptas draugijas, kurioms priklausė tik išrinktieji. Pirmasis tokį susivienijimą įkūrė auksakalių cechas. Tai buvo amatininkų elitas. Jie dirbo su auksu, sidabru, brangakmeniais, tad, žinoma, kad jų ir klientai buvo turtingiausi ir įtakingiausi šalies žmonės. Rūmams ir dvarams jie tiekė įvairias brangenybes ir indus, didikams – paauksuotus ginklus ir šarvus, bažnyčioms – kulto reikmenis ir kitas grožybes. Daugelis Vilniaus auksakalių buvo vokiečiai. Kai iš Maskvos į Vilnių atvyko Aleksandro Jogailaičio žmona Elena, ji atsivežė ir savo auksakalį Ignatką. Aleksandras Jogailaitis suteikė Vilniaus auksakalių cechui privilegiją atsiriboti nuo konkurentų. Cechui nepriklausę auksakaliai negalėjo dirbti su auksu, bet kai kurie draudimo nepaisė, todėl kilo ne vienas konfliktas. Norint patekti į šį prestižinį klubą, naujokui tekdavo 3 metus mokytis, tik tada jis tapdavo pameistriu, o kandidatai į meistrus laikydavo egzaminus: turėjo pagaminti bokalą, antspaudą su išraižytu šalmu, žiedą su brangakmeniu. Darbą vertindavo ne tik cecho seniūnas, bet ir Vilniaus magistratas, nes į meistrus pakeltas auksakalys tapdavo ir miesto piliečiu. Šis cechas turėjo antspaudą, vėliavą, būgną ir ginklus. Reikėdavo dalyvauti susirinkimuose ir melstis koplyčioje, o nedalyvaujantieji gaudavo baudą.
+1
Atsiliepimai