Naktimis Vilniuje nebuvo galima vaikščioti be žibinto, o jei pagaudavo, sodindavo į kalėjimą. Naktį buvo galima išeiti tik labai svarbiu reikalu arba į smuklę. Gyvenimo rimtas buvo visiškai kitoks. Gultis žmonės eidavo apie 9 val. vakaro, pamiegoję 3 valandas keldavosi ką nors veikti, po to dar tris valandas miegodavo – ir jau rytas. Taip gyvendavo daugelis vilniečių, o kėlimasis naktį būdavo įprastas dalykas. Turtingieji miegodavo lovose, vilkėdavo miego drabužius, o paprasti gyventojai miegojo ant suolų ar grindų, apsiklodavo savo apdarais.
Už bausmę atsidūrus kalėjime, budelis turėjo kankinti tik naktimis. Nemiegojo gatvių valytojai, sargybiniai, virėjai, kepėjai, vagys ir prostitutės. Prostitucija buvo nelegali, o moterys įsikurdavo toliau nuo miesto. Kai į miestą atvykdavo valdovo dvariškiai, būdavo geriausias darbymetis. Vilniaus miesto vartai naktimis būdavo uždaromi, o paprastuose kiemuose gyvenimas tęsdavosi. Vietiniai daug mušdavosi, todėl mieste budėdavo amatininkai, pirkliai ir samdyti sargybiniai. Miesto gatvės nebuvo apšviestos, tik ties Valdovų rūmais ir jau nuo XVI amžiaus. Miestą apšviesdavo tik didžiųjų švenčių metu.
Didžiulė alga, komandiruotės, nemokamas butas – kas gi nenorėtų tokio darbo? O jo niekas nenorėjo, nes tai buvo budelio pareigos. Budelis uždirbdavo 3 kartus daugiau nei koks kitas pareigūnas. Jie Vilniuje dirbo daugiau nei 200 metų. Dauguma jų buvo vokiečiai ir lenkai. Budeliai rengdavosi raudonais drabužiais. Jie turėdavo ne tik vykdyti bausmes nelaimėliams, bet ir surinkti nudvėsusius šunis ir kates bei išvežti už miesto. Gyveno jis gražiame dideliame name Subačiaus vartų pašonėje. XIX a. pradžioje budelio Vilnius atsisakė.
Atsiliepimai