Archeologų tvirtinimu, daugelis senamiesčio namų statyti iš Kauno pilies plytų ir akmenų. Storos akmeninės sienos viduramžiais saugojo nuo plėšikų ir priešų, tačiau ne nuo maro.
Maro epidemijos XVI–XVIII a. Kaune siautė net 13 kartų: nuo 1531 m. iki 1710 m. Epidemija galėdavo trukti nuo poros mėnesių iki dvejų metų. Jos plitimas dažniausiai vykdavo iš vieno miesto į kitą, apsisaugoti pavykdavo tik išimtiniais atvejais. 1580 m. karalius Steponas Batoras vykdamas į Vilnių neplanuotai nusprendė padaryti lanką ir užsukti į Kauną. Tikriausiai tikėjosi laimėti dalelę laiko ir pralaukti, kol maras Vilniuje aprims. 1710–1711 m. epidemijos pasėkmė – žuvę visi Kauno jėzuitai. Maro protrūkių metu beveik visiškai sustodavo prekybos ir gamybos procesai, veiklą tekdavo nutraukti valstybę administruojančioms ir miestus valdančioms institucijoms. Maras tarp žmonių galėjo plisti net įkandus užkrėstai blusai... Užsikrėtęs maru žmogus karščiuodavo, drebėdavo, viduriuodavo, jį pykindavo ir kankindavo pilvo skausmai. Kiek vėliau po oda atsirasdavo skausmingi limfmazgių patinimai (bubonai). Dėl šio požymio epidemija turėjo ir buboninio maro pavadinimą. Sergantys neretai tiesiog panirdavo į komą, mirtis juos ištikdavo sustojus širdžiai. Žmonės labai sunkiai tverdavo maro sukeliami skausmus. XVII a. Londone maro epidemiją išgyvenęs rašytojas Danielis Defo pasakojo, kad žmonės, nebegalėję iškęsti tinimų ar gydymo keliamų skausmų, tiesiog nusiskandindavę upėse. Gatvės buvo pilnos pradėjusių irti žmonių kūnų.
Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų maldaknygėse ir giesmėse taip pat galime rasti pasakojimų apie marą:
„Smarkumas maro praplitęs, lavonais sviets pribarstytas,
Kad ne gali grabus pridengti, viens antrą negali pakasti.
Ant lauko gul vilkti kūnai, šunys juos valgo bei varnai,
Vaikelius mažus išmeta, nuo savęs vadenin meta.“
Traumuojantys maro potyriai taip pat užfiksuoti ir lietuvių mitologinėse sakmėse: „Neduok, Dieve, matyti tą, ką mudu matėm. Verčiau mirt negu vaikščiot tarp negyvų žmonių. Kur tik eini – visur pilna nabašninkų. Gyvuliai vaikščioja baubdami. Karvės vaikščioja pertvinkusios, kiaulės žviegia neėdusios. Baisu.“
Istoriniai dokumentai byloja, kad maro metu sunegalavus šeimos nariui namo kiemas būdavo žymimas kaip maro židinys ir net užkalamas. Odinės kaukės, kurias nešiojo maro slaugytojai, turėjo ilgus snapus pripildytus kadagiais, kad įeinantis oras būtų neužkrėstas. Aukos krūvomis buvo nusėjusios gatves... Buvo kuriamos įvairios istorijos, bylojančios apie juodąja mirtimi pramintą marą:
Eina Maras naktį per senamiestį ir beldžiasi į vartus.
Žmonės atsiliepia: - Kas ten? O maras klausia: - Ką veikiate?
Žmonės atsako: miegame. Ir kitą rytą visi šio namo gyventojai jau būna mirę.
Kitą kartą naktį vėl vaikšto Maras. Prieina prie kiemo, beldžia į vartus ir klausia:
- Ką veikiate žmonės?
Žmonės atsako: meldžiamės.
Ir ką gi jūs manote... Ryte visi namo gyventojai atsibudo gyvi. Šiandien, deja, mes negalime būti apsaugoti nuo maro aukų vėlių, šmirinėjančių po senamiestį. Tačiau viduramžiais toks apsisaugojimo būdas buvo išrastas.
Keista, jog maro globėjai, lankydavę užkrėstas vietas, patys dažnai likdavo sveiki. Vėliau mokslininkams pavyko ištirti, kad juos galėjo apsaugoti arklių šeriuose esantis eterinis aliejus, mat su šiais gyvūnais globėjai turėjo tikrai dažną ir artimą sąlytį.
Itin skaudžios istorijos pasakoja, kad motinos net negalėdavo į namus įsileisti savo sergančių atgailaujančių vaikų. Šeimos būdavo didelės ir užkrėsti likusius vaikus buvo tiesiog per daug pavojinga.
Buvęs dar vienas atvejis, kuomet prietaringi kaimiečiai esą nužudę mažą berniuką, kurį įtarė siurbiant gyvulių kraują. Susirgus maru berniukui iš burnos bėgo kraujas, o gyvuliai buvo spėję išmirti dar prieš visa tai... Berniukas buvo nudurtas mediniu smaigaliu į krūtinę, pagal visus prietarus apie vampyrus.
Atsiliepimai