Jei galėtų prabilti šios raudonos plytos, jos neabejotinai papasakotų nuostabią meilės istoriją, kuri prasidėjo tolimoje Madeiroje – gražiausioje pasaulio saloje Atlanto vandenyne.
1861 metais į stulbinančio grožio Madeiros salą nukeliavo tuometės Raudonės pilies savininkės Sofijos Platonovnos Kaisarovos duktė Sofija Karlovna Vaksel su trimis savo vaikais – Nadiežda, Sofija ir Platonu. Tenai ji susidraugavo su rašytojo kelią pradėjusiu portugalu Žozė Karlu de Faria e Kastro.
Žozė Karlą į tolimą atšiaurų Lietuvos kraštą paviliojo trapi ir švelni, graži kaip grakščioji Madeiros gėlė Platono sesuo Sofija Lvovna Vaksel.
Mat Žozė Karlas gavo kvietimą aplankyti savo draugą Platoną. Žozė, atvykęs pas savo bičiulį, ėmė lankytis ir Raudonėje, kur močiutės dvare gyveno Sofija. Tik šimtametės liepos mena įsimylėjėlių šnabždesius, medžių viršūnės tebesaugo jų laimingus žvilgsnius, susitikusius prie horizonte patekančios saulės, o Nemuno vandenys plukdo gražią meilės istoriją.
Metams bėgant Žozė Karlas ir Sofija Lvovna Raudonės pilyje susituokė, čia ir apsigyveno. Po ketverių metų Raudonėje gimė ir augo jų vienintelis sūnus Juozas de Faria e Kastro.
Laimingai tekėjo šeimos gyvenimas, sūnus Juozas augo. Jis buvo mokomas prancūzų ir vokiečių kalbų, o lietuviškai išmoko pats, girdėdamas kalbant dvaro darbininkus ir pilies tarnus. Pilyje nuolat skambėjo muzika, nes Sofija Lvovna nuo jaunumės buvo vokiečių kompozitoriaus ir gitaros virtuozo Dekerio mokinė. Šeimos rate ir sulaukus svečių buvo skaitoma poezija, nes Žozė Karlas pažinojo ir mėgo ir portugalų, ir užsienio rašytojų literatūrą.
Bet pašlijus Sofijos de Faria e Kastro sveikatai savo penkioliktąjį laimingo gyvenimo su Žozė pavasarį ji mirė.
Žozė liko Raudonėje – toks vienišas tolimame ir tokiame skirtingame nuo tėvynės krašte. Anuomet žiemos būdavo šaltos, spausdavo speigas ir pilies kuoruose gąsdindami ūžavo vėjai. Dideliuose kambariuose tamsiais žiemos vakarais tarsi vaiduokliai slankiojo šešėliai. Bet portugalas pamilo Raudonę, kur buvo laimingas su gražuole žmona Sofija, kur parko takai, ūksmingi pavėsiai, žydintys pavasariai jam priminė mylimąją.
Tad dar dvidešimt trejus metus Žozė gyveno Raudonėje vienas, antrą kartą taip ir nevedė. Dažnai važinėjo į Portugaliją, į Peterburgą, o paskutiniaisiais savo gyvenimo metais vyko į Madeirą – atsisveikinti su tėvyne – ir vėl grįžo į Raudonę.
Tad tai ne tik raudonų plytų rūmai, įspūdingi savo architektūra: Raudonės pilies sienos mena žmonių likimus, jų gyvenimo istorijas. Kaisarovų anūkas po 60 m. su žmona ir dukterimi atvažiavo aplankyti pilies, žinojo, kur buvo kieno kambarys, viską prisiminė iš tėvų pasakojimų, bokšte apsikabinęs dukrą verkė. Jis tada drauge atsivežė neįkainojamų turtų: užrašytus prisiminimus, nuotraukas. Visa tai sudėta į knygą apie Raudonę. Kitais metais pilyje vyko visos giminės susitikimas. Raudonės šeimininkų palikuonys buvo patenkinti, kad pilis atiteko mokyklai, o ne privatiems asmenims. Dėl čia įkurtos mokyklos jos neištiko netoli esančios Panemunės pilies likimas.
Atsiliepimai