XIX a. viduryje, Raudondvario dvarą įsigijus Tiškevičiams, jis išgyveno tikrą aukso amžių. Tiškevičiai – tuo metu daug dvarų valdžiusi giminė, turėjusi bene didžiausią politinę įtaką Lietuvoje. Benediktas Emanuelis Tiškevičius ėmėsi atstatyti savo rūmus. Rūmai dvelkė nebe ta buvusia Renesanso išvaizda, o tapo tokie, kaip diktavo tuometė mada ir šeimininko skonis: puošnumo buvo į valias. Kambariai buvo ampyro stiliaus, buvo išplėstos arklidės, oficina, oranžerija, ledaunė. Grafas turėjo didelius medžioklės plotus, fazanynus ir tuo labai didžiavosi. Dvare vykdavo puotos: į jas suvažiuodavo aplinkinių dvarų bajorai su gausiomis palydomis. Veikė dvaro orkestras, kurį laiką – ir teatras. Dvare buvo sukaupta didžiulė knygų biblioteka.
Vos įėjus į dvaro teritoriją dėmesį patraukia pirmasis pastatas, ant kurio sienų matosi žirgų galvos. Dažnai pirmą kartą besilankantys dvare svečiai pagalvoja, jog tai ir yra puošnūs dvaro rūmai. Ir tai nekelia nuostabos, nes šias arklides grafas Tiškevičius pastatė savo mylimiausiems gyvūnams – žirgams, kur juos puoselėjo ir prižiūrėjo.
Tiškevičiai savo valdose buvo įsteigę mokyklą baudžiauninkų vaikams. Šie noriai mokėsi, nes mokslai ir gero elgesio pamokos galėjo jiems suteikti darbo rūmuose, o nesimokę ir gražiai „apsieiti“ su svečiais nemokėję baudžiauninkai lenkė nugaras dvaro ūkyje.
Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniais sprendimais: vario vamzdžių vandentiekiu, didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiais iš kelionių parsivežtais suvenyrais. Grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, oranžerijoje rudenį sunokdavo apelsinai, o garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba.
Grafai Tiškevičiai noriai vykdavo į užsienį, tad ir visas užsienis buvo suvežtas pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa – karti: ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, tad reikėjo pakeisti klimatą.
Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudondvaris išbuvo šimtą metų (iki pat nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu: karai ir okupacijos paliko bjaurų randą dvaro istorijoje.
Atsiliepimai