GIDEO.EU

Raganos

Legendos, Kaunas

Audio gidas

0:00
0:00

Kaip vyko kova su raganomis ir jų puotomis? Ištisus šimtmečius inkvizicija kūrė laužus, kuriuose buvo deginami raganavimu įtarti vyrai ir moterys. Visais įmanomais būdais buvo bandoma kovoti su jų rengiamomis puotomis, apeigomis ir ritualais... Dar XV a. viduryje žuvo daugybė visiškai nekaltų žmonių ir tik XVIII a. pabaigoje pamažu geso paskutiniai laužai. Tik tuomet nustota raganas laikyti velnio sužadėtinėmis, o jų užkalbėjimai ir žoliniai mišiniai pradėti vertinti labiau kaip gydomieji, nei kenkiantys žmogui preparatai.

Dar viena nusikalstama raganų veikla, susijusi su juodąją magija – šabašas. Tai nuo neatmenamų laikų žinoma puota, per kurią neretai buvo tyčiojamasi iš krikščionių tikėjimo, ištvirkaujama, vartoti įvairūs svaigalai ir, žinoma, atlikti įvairiausi ritualai. Už ją bausta net mirties bausme.

Puotos vieta ir laikas. Pasak legendų, šabašas buvo rengiamas naktį, dažniausiai šeštadienį, kokioje nors nuošalioje vietoje, į kurią netyčia negalėtų atklysti joks pašalinis žmogus. Tam puikiai tiko miškai, kalnai, lygumos, apleistos kapinės ar senos pilys. Pasakojama, kad raganos ir raganiai į puotos vietą atskrisdavo šluotomis, žarstekliais ar šepečiais, atjodavo pasikinkę ožius, o kartais juos minties galia į puotą „perkeldavo“ patys velniai. Kai kurios legendos teigia, kad fiziškai raganos šabaše nedalyvaudavo: ten nuskriedavo tik jų dvasia, o kūnas likdavo gulėti namuose. Tikėta, kad jei tuo metu raganos kūną kas nors apsuktų taip, kad galva atsidurtų ten, kur kojos, tai dvasia jau nesugebėtų grįžti atgal ir ragana mirtų.

Puotos vadas. Raganų puotos vadovu būdavo velnias, įgijęs juodo ožio su šikšnosparnio sparnais pavidalą. Kartais jis vadintas mesiru Leonardu. Ritualo metu visi dalyviai bučiuodavo šėtono pasturgalį, o šis juos apdovanodavo stebuklingais milteliais ir skysčiu, iš kurių vėliau raganos gamino nuodus ir meilės gėrimus. Pasakojama, kad raganos šėtonui taip pat aukodavo gyvus naujagimius, per apeigas žudydavo varles, kates, šunis ir kitus gyvūnus, iš kurių vėliau gamindavo magiškus daiktus, skirtus naudoti kitose apeigose.

Šabašo karalienė. Pati jauniausia, gražiausia ir, svarbiausia, vis dar nekalta puotoje dalyvaujanti burtininkė tapdavo to vakaro šabašo karaliene. Ji privalėdavo nusirengti visiškai nuogai, atsigulti ant specialiai šventei pastatyto altoriaus ir velniui atiduoti savo nekaltybę. Ši „procedūra“ vykdavo stebint visiems šventės dalyviams, išskyrus mažus vaikus, kuriuos tuo metu išvarydavo gaudyti varlių. Po defloracijos šabašo karalienė kruvina likdavo gulėti ant altoriaus, o jos pilvas atstodavo stalą tolesnėse apeigose.

Juodosios mišios. Po velnio akto su šabašo karaliene ateidavo juodųjų mišių eilė. Jų metu viskas vyko priešingai nei krikščioniškose apeigose. Puotos dalyviai lenkdavosi vyriausiajam velniui atsukę jam užpakalius. Burtininkai ir raganos prakeikdavo Dievą, jo mokymą, visus šventuosius ir prisiekdavo amžiną ištikimybę pragarui. Šventoji ostija buvo mirkoma šabašo karalienės kraujyje, ištekėjusiame per defloraciją, o velnias, pašiepdamas šventikus, keldavo ją aukštyn ir dalindavo susirinkusiesiems. Juodosios mišios baigdavosi linksmybėmis. Mojuodami fakelais raganiai su raganomis bėgdavo ratu, šaukdami įvairiausias skanduotes tol, kol išmušdavo dvylika. Vidurnaktį visi šabašo dalyviai sėsdavo prie stalo pasistiprinti prieš paskutinę puotos dalį – nežabotus ištvirkavimus. O valgydavo jie specialiai paruoštus patiekalus: varles, rūpužes, gyvates, o kai kurios legendos pasakoja, jog net keptus kūdikius…

Orgijos be ribų. Puota baigdavosi tuo, kad visi dalyviai puldavo vienas kitam į glėbį ir pradėdavo mylėtis. Jie nekreipdavo dėmesio nei į savo statusą, nei į padėtį visuomenėje, nei į tai, kas vyksta greta jų. Tai buvo tarsi masinė sekso scena, kupina nežabojamos aitros, be jokių tabu ir jokio gėdos jausmo. Legendos pasakoja, kad norint pajusti kuo didesnę aistrą ir stipresnį lytinį susijaudinimą, šabašo dalyviai prieš puotą savo kūnus išsitrindavo tepalais, turinčiais nuodingųjų medžiagų, žadinančių vaizduotę bei didinančių geidulį. Po visų apeigų raganos ir raganiai užmigdavo, o sapnuose, astralo būsenoje, regėdavo pačių ir kitų dalyvių sukurtas vizijas ir puotos vaizdus.

Atsiliepimai

Komentuoti