Prelatui Konstantinui Olšauskui besigydant Birštone ant Vytauto kalno buvo rasti Stanislavos Danilovičiūtės-Ustijanauskienės palaikai. Moteris buvo pasmaugta. Tais pačiais metais buvo padaryta krata prelato K. Olšausko bute Kaune, „Saulės“ rūmuose. Netrukus jis tapo pagrindiniu įtariamuoju Stanislavos nužudymo byloje. K. Olšauskas buvo suimtas ir atvežtas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Jau rytojaus dieną jis parašė laišką Ministrui Pirmininkui, prašydamas jį „už pasižadėjimą neišvykti ir turto garantiją paleisti iš kalėjimo“. Laiške K. Olšauskas priminė savo nuopelnus „tautos labui“ ir skundėsi bloga sveikata. Tarpukario Lietuvos visuomenei K. Olšauskas buvo žinomas kaip žmogus, įdėjęs nemažą indėlį į Lietuvos švietimą bei jos nepriklausomybę. Todėl nenuostabu, kad didžiulį susidomėjimą byla parodė spauda, negailėjusi piktų žodžių jo adresu.
Kaltinamasis K. Olšauskas bei liudininkai pasakojo apie nužudymo dieną Birštone matytą nepažįstamą žmogų. Kaip rodo surinkti dokumentai, teismas šios versijos netyrė. Advokatas prašė teismo apklausti papildomus liudininkus, tačiau ir tai pakeisti sprendimo nepadėjo. Teismas griežtai laikėsi tos pačios versijos – kaltas K. Olšauskas.
K. Olšausko gyvenimo įvykiai ir jo likimo tragiškumas sustiprina abejones dėl teismo nuosprendžio Birštono byloje teisingumo. Užsispyręs žemaitis ieškojo tikrojo žudiko, siekė reabilitacijos ir, galima įtarti, mynė kažkam ant kulnų. Kalėjime praleidęs beveik dvejus metus, K. Olšauskas buvo išleistas į laisvę. Tuo metu jam buvo 64 metai, prelatas sirgo tuberkulioze, turėjo širdies sutrikimų. Jo materialinė padėtis taip pat buvo bloga: turtas areštuotas, o jo valdytoja paskirta sesuo Domicelė Dirmantienė.
Atsiliepimai