Jeigu įsiklausytumėte, tai išgirstumėte, kaip švilpčiodamas sukasi žiedimo ratas, kaip į priekalą taukši kalvių kūjai, kaip skimbčioja veriami stiklo karoliukai... Pajautos slėnyje įsikūręs visas amatininkų miestelis.
Tvoromis aptvertuose kiemuose suręsta įvairiausių pastatų: gyvenamųjų, ūkinių, tvartų, pirčių. Kiekviename kiemelyje apsistoję vis kiti amatininkai: rago kaulo apdirbėjai, juvelyrai, puodžiai, tošininkai, ginklakaliai... Amato subtilybės perduodamos iš kartos į kartą, ir taip šimtmečius.
Geležį mūsų protėviai pasigamindavo iš pelkių rūdos, kaitindami ją tris dienas, o po to gautą grynuolį kaldavo. Ugnį užkurdavo su metalo skeltuvais, pridėję medžio žievės arba kempinės. Sidabras atkeliaudavo iš arabų kraštų, Europos. Kernaviškiai mokėjo auksuoti sidabrą, inkrustuoti jį brangakmeniais. Tai liudija, kad papuošalai buvo gaminami turtingiesiems, o proceso metu buvo spaudžiama, liejama, kalama, vijama, kniedijama. Tarp technikų gausos galima pastebėti iš slavų amatininkų perimtas technologijas.
Gaminant dirbinius prireikdavo daug vaško, nes iš jo buvo gaminamas pats papuošalas, po to aplipdžius moliu gaunama forma, kuri liejama, o karštas vaškas išbėgdavo pro plyšelį.
Sudėtingesnės technologijos, kombinuojant kelis metalus ir lydmetalius vieno papuošalo gamybai būdingos Vikingų epochai. Tuo metu juvelyras turėjo pasižymėti ne tik kruopštumu, tačiau ir turėti chemijos žinių, mat prisieidavo naudoti skirtingus junginius. Štai norėdamas pagaminti sidabrinę vabzdžio formos segę, juvelyras turėjo panaudoti mažiausiai 6 skirtingas technikas, o įvertinus Kernavėje rastus filigraninius žiedus su stiklo akmenimis galima teigti, kad šiam dirbiniui pagaminti reikalingos dar bent trys technikos.
Atsiliepimai