GIDEO.EU

Pilies kiemas

Istorija, Kaunas

Audio gidas

0:00
0:00

Kontaktai

Adresas:

Nusikelkime į tuos laikus nors trumpam... Kaskart prieš vykstant kovai būdavo iškviečiamas žynys, kuris nukirsdavo gaidžiui galvą. Nukirtus stebėdavo, į kurią pusę krisdavo galva. Jeigu į kairę, manydavo, jog bus pralieta daug kraujo ir prarasta nemažai gyvybių. Jeigu į dešinę – tuomet priešingai. Vėliau kariai ruošdavosi mūšiui. Labiau pasiturintys turėdavo geresnę ekipuotę, tačiau ją apsirengti būdavo reikalingos papildomos rankos. Kartais dėl savo svorio jie patys net nepajėgdavo užsiropšti ant žirgo, tad tekdavo naudotis atitinkamais įrenginiais. Ir jūs turbūt nepatikėsite, tačiau viduramžių karių papročiai būdavo tikrai labai žiaurūs! Puikus pavyzdys galėtų būti vienas iš ritualų, kuriuos jie vykdydavo norint prikelti karių dvasią ir skirti auką Dievui Perkūnui. Taigi... Į ratu sustojusių karių pulką būdavo atvedamas žalas jautis. Pririšus jį prie baslių, kariaunos vadas sviesdavo peilį į gyvulio kakle esančią gyslą. Kaip mat pasipildavo kraujas... Tuomet jaučio krauju savo rankas sutepęs krivų krivaitis prieidavo prie mūšio vado (kunigaikščio) ir pažymėdavo jo veidą. Vėliau, paties stipriausiojo kario mostu būdavo nukertama ir nuo kūno atskiriama jaučio galva. Tęsdami ritualą, kariai krauju nusidažydavo ir savo veidus. Kartu su kunigaikščiu jie apeidavo per tarpą tarp nukritusios galvos ir kūno tris ratus. Atliekant tokias apeigas buvo tikima, kad paaukojus jaučio kūną Dievui Perkūnui būsi apsaugotas, o dažydamas veidą šio gyvulio krauju įgysi paties jo stiprybę.

Esame girdėję ir daug istorijų apie pačius mūšius, tačiau keliaujant iki mūšio vietos kariai taip pat susidurdavo su tam tikrai nepatogumais. Nekalbu apie užpuolimus pakeliui, savų išdavystes, ar prarastas gyvybes pelkėse. Pabandykite įsivaizduoti tikrą riterį su šarvais. Prireikus atlikti vienokius ar kitokius gamtinius reikalus, jis tikrai nesivargindavo nusirengti, tuo labiau nulipti nuo žirgo. Tad viską atlikdavo tiesiog ten, kur sėdi ar stovi, o grįžus į pilį apsiplaudavo vandeniu. Tačiau blogas kvapas ir nešvara tais laikais anaiptol nebuvo didelė problema. Sakoma, jog tai net labai žavėdavo merginas: „Prieidavo prie tokio žygūno ir iš susižavėjimo net nualpdavo“. Juokas juokais, tačiau manoma, jog karžygiai tikėdavo, kad prieš mūšius nevalia praustis. Esą taip nuplausi nuo savęs sėkmę. Dažnai pasitaikydavo ir tai, kad vyrams gangrenuodavo galūnės ir oda. Juk juos supo tokia nešvara... Apie kliminguosius net gi sklido gandai, jog šie nesiprausdavo su tuo vandeniu, kurį savo reikmėms naudodavo praščiokai. O jei ir prausdavosi, darydavo tai itin retai. Štai moterys, būdamos išmintingesnėmis, rasdavo tam išeitį. Į medvilninius maišelius įsidėdavo medaus, prisidėdavo prie nuogo kūno ir tik tada rengdavosi, tad po kūną vaikščiodavę vabaliukai įkliūdavo į šiuos spąstus. Įdomu ir tai, jog besiruošdamos puotoms moterys darydavosi įspūdingas šukuosenas, kurios laikydavosi mėnesį ar net ilgiau. Moterys net buvo išmokusios miegoti taip, kad nesugadintų savo šukuosenos. Taip jos ilgainiui savo plaukuose sukūrė itin patrauklias sąlygas veistis įsibrovėliams: atsikėlus ryte tekdavo gerai papurtyti galvą, kad išvaikyti šukuosenoje įsivėlusius graužikus. Ir tai tik dalis kvapą gniaužiančių istorijų iš mums šiai dienai sudėtingai atrodančio viduramžių gyvenimo. Akivaizdu, jog kadaise žmonės tikrai mokėjo gyventi šia diena... Jie niekada nebuvo tikri, kas nutiks rytoj. Tai buvo kasdienis jų išgyvenimo klausimas.

Atsiliepimai

Komentuoti