Perkūno namas – vienas vertingiausių vėlyvosios gotikos pastatų Lietuvoje. Tikėtina, kad pats objektas statytas XV a. pabaigoje. Perkūno namu jį praminė 1818 m. remonto metu rasta vainikuoto vyro statulėlė. Yra legenda, kad namas esą priklausė Hanza pirklių organizacijai. Visgi vyrauja nuomonė, jog namą pasistatė turtingas miestietis. Pirmasis paminėtas savininkas Steponas Dulkė 1546 m. namą pardavė miesto burmistrui Bernardui Bitneriui. Jame užaugo trys broliai Kojalavičiai, vėliau tapę jėzuitais. Vienas jų – Albertas – pirmosios Lietuvos istorijos lotynų kalba autorius.
XVII a. namą įsigiję vienuoliai jėzuitai įrengė jame koplyčią. Kai carinė valdžia vienuolyną uždarė, Perkūno namas buvo naudotas įvairioms reikmėms, jame veikė pirmasis Kaune dramos teatras. Ilgainiui pastatas tapo labai apleistas. Sovietmečiu jis buvo restauruotas ir priklausė Kauno istorijos muziejui.
Dar viena legenda: Gilioje senovėje aplink Kauną augo tankios girios, jose gyveno daug gyvūnų nuo stambiausių taurų iki kiškių, šermuonėlių ir kitų. Tauras – vienas iš labiausiai garbintų laukinių gyvūnų Lietuvoje. Juos paprastai galėjo medžioti tik kunigaikščiai. Mūsų krašte jis tapo jėgos, garbės ir taurumo simboliu. Apie šį gyvūną su tarp ragų esančiu kryžiumi byloja senovės lietuvių legenda.
Senovėje, vienos medžioklės metu, lietuviams pasisekė įvyti girių valdovą taurą į miško tankumyną Lietuvos upių tėvo Nemuno ir motinos Neries santakoje. Šioje vietoje žvėris buvo pervertas ragotine. Greitai buvo pastebėta, kad tarp sumedžioto tauro storų ragų kyšo iš medžio šakų susikryžiavęs kryžius. Pabijojo dievų rūstybės senovės lietuviai ir nusprendė miško valdovą paaukoti. Sukrovė didžiulį ąžuolų laužą ir didingųjų savo dievų garbei iškilmingai sudegino žvėrių karalių skaisčią mėnesienos naktį. Manoma, jog tai ivykę ten, kur dabar stovi Perkūno namas. Ši istorija pasiekė ir LDK Vytauto ausis. Kaunas tuo metu tapo vienas iš pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. Kai 1408 m. kunigaikštis Vytautas suteikė Kaunui Magdeburgo teises, netrukus atsirado ir miesto antspaudas, be kurio negaliojo nė vienas svarbesnis dokumentas. Greitai seniausią miesto antspaudą pakeitė herbinis antspaudas, kuriame jau pavaizduotas žeme einančio tauro atvaizdas. Ir jeigu ateisite čia ramią žvaigždėtą naktį, kai danguje puikuosis pilnatis, tuomet galbūt išgirsite mūsų protėvių tylias pagoniškas maldas, skirtas Dievui Perkūnui.
Atsiliepimai