XIII amžiuje Kuršių neriją užgrobęs teutonų ordinas naudojo ją susisiekimui su Livonija bei kitomis teritorijomis. Šis kelias dar buvo vadinamas Karo keliu, nes pakrante į prūsų žemes keliaudavo ir lietuviai, ir kuršiai. Kryžiuočių ordino valstybėje veikė žinių perdavimo sistema. Laiškus gabenti buvo sudėtinga: sausumos kelių beveik nebuvo, dažnai naudotasi vandens keliais. Vienas senųjų ordino valstybės sausumos kelių, kuriuo gabentas paštas, jungė Marienburgą su Ryga, driekėsi per Kuršių neriją bei Klaipėdą. Pradžioje laiškai iš Rygos buvo išsiunčiami penktadieniais per pietus, o trečiadienį 9 val. korespondencija pasiekdavo Klaipėdą ir toliau vežta per Kuršių neriją į Karaliaučių, kur atsidurdavo šeštadienį 7 val. vakaro. Laikui bėgant čia atsirado nuolatinis ir labai svarbus kelias, jungęs rytus ir vakarus. Per marias buvo galima persikelti ties Smiltyne. Smiltynės perkėla veikė nuo seniausių laikų. Pro čia ėjo pagrindinis senasis Baltijos pajūrio kelias į Vakarų Europą. Prūsijos valdovo sprendimu patvirtintas pašto kelio maršrutas Klaipėda–Berlynas–Cleve. Beveik 200 metų Kuršių nerija buvo svarbi kelio atkarpa tarp Vakarų Europos ir Rusijos. Šis ruožas buvo vadinamas Europos pašto keliu ir buvo nusidriekęs Baltijos jūros pakrante. Tai buvo pusiau vandens kelias, nes vienas pašto karietos ratas visada turėjo būti vandenyje, antraip arkliai su karietomis klimpdavo smėlyje. Nuo smėlio stipriai kentėjo per neriją vykstantys keliautojai. Jie su visais arkliais klimpdavo į smėlį: prireikdavo nemažai laiko ir jėgos ištrūkti iš tokios bėdos. Per audras nuo smėlio reikėdavo saugoti akis ir nosį. Tai buvo tikras išbandymas pašto arkliams, nes jie pavargdavo klampoti per smėlį. Neretai kelionę sukliudydavo audringa jūra.
1833 m. buvo nutiestas naujas kelias nuo Karaliaučiaus į Sankt Peterburgą, o šis pajūrio kelias iš tarptautinio virto vietinės reikšmės keliuku. Kelias, kuriuo mes šiandien keliaujame į Kuršių neriją, buvo pradėtas tiesti tik XX a. pradžioje.
Kuršių nerijoje kūrėsi daugiausia sustojantiems keleiviams skirtos smuklės, o prie smuklių – ir gyvenvietės. Vėliau smuklės tapo pašto stotimis. XVIII a. Kuršių nerijoje veikė keturios didžiosios pašto stotys: Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje su nakvynės namais ir keičiamais arkliais. Pašto stotyse būdavo keičiami arkliai, suteikiama nakvynė, nors ir varginga, tiekiamas skurdus maistas, jose buvo galima įsigyti ir vyno, ir alaus. Nakvoti būdavo nepatogu – keliautojai miegodavo ant grindų, tik turtingieji gaudavo lovą. Čia keliautojai galėjo gauti nebent žuvų, kitų produktų labai trūko. Vietiniams gyventojams pašto stotys buvo laisvalaikio praleidimo būdas: jie čia bendraudavo, dalydavosi naujienomis.
Atsiliepimai