Renesanso stiliaus rezidencinė pilis turėjo ir kitus pavadinimus – Vytėnų arba Gelgaudų.
Greta pilies yra senas, jau sulaukėjęs parkas, kuriame tyvuliuoja 5 kaskadiniai tvenkiniai. Pokario laikais čia ošė šimtametės liepos ir kiti didingi medžiai.
XVI a. pab. Panemunės dvaro šeimininku tapo vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas. Jis 1604 m. pradėjo statydinti pilį, laikomą viena įspūdingiausių rezidentinių renesanso mūrinių pilių Lietuvoje. Greta pilies buvo pastatyti ir įrengti gyvenamieji, ūkiniai pastatai. Pilies pagrindinė paskirtis – didiko šeimos gyvenimui, o ne gynybai.
Iš XIX a. pilies aprašymo aiškėja, kad I rūmų aukšte buvo nemažai ūkinių patalpų, virtuvių, sandėlių. Rytinis korpusas buvo skirtas gyventi magnatui. Antrasis aukštas buvo paradinis, o vakarinis korpusas nebuvo įrengtas; nebuvo naudojamasi ir vienu iš bokštų. Manoma, kad pilies bokštai buvo dantyti (tai rodo Napoleono Ordos piešinys). Vienas pilies bokštas buvo skirtas pilies koplyčiai, o kitas bokštas iškeltas ant pamatų, po kuriais įrengtas mįslingas rūsys. Kiaurus metus jame laikėsi vos +5 laipsnių temperatūra. Manoma, kad ši patalpa senais gūdžiais laikais galėjo būti naudojama kaip karceris – į jį patekdavo pilies šeimininkams prasikaltę baudžiauninkai. Jie garsiai vaitodavę, tačiau kadangi visos skylės buvo užritintos akmenimis, lauke jų graudžių raudų nebuvo girdėti. Ilgiausia taikoma bausmė – trys mėnesiai, bet kiek iš tikrųjų valstiečiai buvo kalinami, niekas nežino. Žmonės kalba, kad šiame rūsį-karcerį-kalėjimą slepiančiame pilies bokšte vaidenasi jau nuo pat baudžiavos laikų. Dar ir dabar pasakojama, kad naktį aplink pilies sienas garsiai klykauja apuokai, o požemiuose girdėti numarintų baudžiauninkų kaukolių juokas.
Panemunės pilies legenda visiškai kitokia – tai kančios, skausmo ir prarastų gyvenimų istorija, neturinti nė truputėlio romantikos. Plaktuku ne vienerius metus kaukšėję restauratoriai neišvaikė joje keletą šimtmečių sklandančių legendų.
Nors pilis pradėta statyti tik XVII amžiaus pradžioje, tačiau, pasak legendos, dabartinėje pilies teritorijoje buvęs kunigaikščio Vytenio dvaras. Manoma, kad šiame dvare kunigaikštis atgulė ir amžinojo poilsio, o dabartiniame pilies parke supiltos kalvelės – tai Vytenio ir jo žmonos kapavietės.
Dabar pilis – Vilniaus dailės akademijos nuosavybė. Šiuo metu pilyje veikia restoranas, viešbutis, įrengtos ekspozicijos, o vasarą pilies kieme šurmuliuoja mugės. Panemunės pilis tarsi atgimė naujam ir šviesiam gyvenimui.
Vaikai čia neretai buvo šiurpinami, neva ponai šioje duobėje laikė liūtus ir juos šerdavo baudžiauninkais. Kita vertus, mąstantieji logiškiau iškart ima svarstyti, kiek tie Afrikos liūtai tvyrant 5 laipsnių temperatūrai galėtų išbūti gyvi? Dar viena istorija – jog sovietmečiu Jurbarko rajono spaudoje buvo pasirodžiusi žinutė, kad Panemunės pilies didžiuosiuose požemiuose rasta brangenybių, kurias privalu išvežti į Maskvą. Tačiau buvo padaryta malonė: vietos žmonėms suteikiama galimybė apžiūrėti ekspoziciją. Dabartinis Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis prisimeta, kad žmonių pasižiūrėti ekspozicijos sugūžėjo tiek, kad abiejose Panemunės kelio pusėse vos buvo kur priglausti automobilį. Bet smalsuolius prie pilies pasitiko plakatas, sveikinantis su balandžio 1-ąja. Visi susirinkusieji, nenorėdami išsiduoti, kad yra apgauti, spruko į krūmus žibuokliauti.
Dar viena legenda pasakoja, Taip pat buvo tikėta, kad iš Panemunės pilies per Nemuną driekiasi požemis, vedantis į Gelgaudiškio dvarą, esantį kitapus upės. Tai, kad ši legenda labai gaji, liudija ir karta iš kartos perduodami vietinių žmonių pasakojimai, kad per 1812-ųjų karą Napoleonas net buvo pasiuntęs kareivius ieškoti to tunelio: kas nenorėtų per Nemuną persikelti sausomis kojomis. Teoriškai perbristi Nemuną tam tikrose sekliose vietose, kur jo gylis siekia vos 1,2 metro, galima ir dabar. Bandančių tai padaryti atsiranda kasmet. Ir kasmet stipri vandens srovė pasiima duoklę – jos galia suabejojusiųjų gyvybes.
Atsiliepimai