Paminklas atspindi ypatingą J. Tumo-Vaižganto asmenybę – jis ištiesęs ranką tarsi kviečia geriau pažinti ir patį Birštoną. Jis, dar gyvendamas Kaune, mėgo lankytis Birštone, gėrėdavosi Nemunu ir jo pakrantėmis, džiaugdavosi kurorto teikiamais privalumais. Vaižgantas netgi aprašė mineralinių vandenų cheminę sudėtį. Jį vietiniai gyventojai vadino „Birštono metraštininku“ bei mineralinių vandenų „Vytautas“ ir „Birutė“ pavadinimų krikštatėviu.
Vaižgantas puoselėjo daugybę veiklų: jis buvo ir puikus, žmonių ypač mylimas kunigas, rašė į laikraščius, dirbo kritikus, pedagogu, muziejininku. Apie įvairiapusę, įdomią asmenybę iki šiol pasakojama daug legendų ir smagių istorijų. Vaižgantas vienas pirmųjų lietuvių literatūroje aprašė ne vieną meilės sceną, spaudoje publikavo nekrologą savo šuniui, netgi buvo sulaikytas už... chuliganizmą.
Mažąjį Juozuką jau nuo mažens tėvai paskyrė būti kunigu, todėl ta kryptimi jis ir buvo auklėjamas. Baigęs kunigų seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs lietuvis, buvo neparankus ir pavojingas, todėl paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijoje esančios Mintaujos bažnyčią. Ir ten jis įsitraukė į vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Toks kun. Tumo elgesys nepatiko klebonui Valentui ir šis lenkiškai parašė laišką, kuriame reikalavo J. Tumo nesilankyti lietuvių inteligentų susibūrimuose. Kun. J. Tumas pasijuto įžeistas ir dar aštresniame laiške Valentui atsakė: „Aš Tau ne mokyklos vaikėzas pas globėją ar piemuo pas ūkininką, tik Tavo padėjėjas, lygiateisis asmens laisvėje. <…> Tai pažįstamus aš telankysiu tada, kai man bus patogiau, o ne Tau, Klebone.“ Valentas kun. J. Tumo atsiprašė, bet tik „dėl akių“, o apie jo tariamą neištikimybę katalikų bažnyčiai pranešė Liepojos klebonui, kuris buvo lenkomanas ir nemėgo Tumo dėl jo tautinių idėjų.
Grįžęs į Lietuvą, trylika metų kun. J. Tumas buvo vaikomas po tolimiausius užkampius,jį persekiojo valdžia ir vyskupijos vyresnybė. Negana to, Vaižgantas užsiėmė ir pogrindine veikla: palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, ją platindavo, mokė vaikus skaityti. 1896 m. spalio 2 d. Vaižganto brolis Jonas buvo areštuotas gabendamas draudžiamą spaudą. Juozas dėl brolio likimo tiek išgyveno, kad per naktį pražilo. O brolis trejus metus sėdėjo Petrapilio kalėjime, paskui dviem metams buvo ištremtas į Besarabiją. Grįžęs įklimpo į skolas, svetimiems perleido ūkį ir su šeima „išklydo į svietą“. Tumų sodyba buvo išdraskyta ir prarasta. Kun. J. Tumas, kaip ir daugelis tų laikų lietuvių inteligentų, buvo idealistas – jam labiau rūpėjo tautos, o ne asmeniniai ar artimųjų reikalai.
Atsiliepimai