Sklinda legendos, kad čia kadaise įsikūrė iš Romos atkeliavęs kunigaikštis, galbūt ir Gediminaičių pradininkas. Viena iš jų byloja, jog Palemonas susipyko su savo pusbroliu Neronu, kuris norėjo jį eliminuoti iš valdžios, tai yra nužudyti. Mat Neronas pastebėjo Palemono augančią galią, tad įvertinęs tai norėjo užbėgti įvykiams už akių ir atsikratyti pusbrolio, galėjusio užimti jo vietą. Apie tai sužinojęs ir nuodugniai įvertinęs situaciją Palemonas nusprendė ne kovoti, o patraukti į kraštą, kuris tarp romėnų garsėjo prekyba. Su savo laivais ir kariuomene Palemonas atkeliauja jūromis iki Nemuno žiočių, pasikelia iki vietos, kur įteka Dubysa, ir ten įsikuria ant aukšto kalno.
Manoma, kad Palemonas susilaukė trijų sūnų. Vienas buvo vardu Borkas (Barkus). Sakoma, jam priklausė žemės iki Jūros upės, taip atsirado miestas Jurbarkas. Manoma, anūkas buvo Kernius, iš jo vardo kilo Kernavės pavadinimas, o trečiasis sūnus buvo Kunas. Jis, kiek žinoma, įkūrė Kauno miestą. Tačiau jo dienos baigėsi liūdnai. Kovojant su priešais Kuno kariauna pralaimėjo mūšį, o priešai jį nužudė, kūną paliko laukuose, o galvą pasiliko sau, tad galvą reikėdavo išsipirkti norint deramai palaidoti nelaimėlį, kad vėlė galėtų ramiai ilsėtis. Taigi tokia legenda susijusi su šiuo kalnu.
Vėliau LDK pastatė svarbią Pieštvės pilį. Ji nuo priešų antpuolių atsilaikė net 70 metų. Kai didelės kryžiuočių karinės pajėgos nuvyko užimti Kauno ir tris savaites buvo apsupusios Kauno pilį, galiausiai ją užėmė (neilgam). Taigi kryžiuočiai, pagavę sportinį azartą, grįždami Nemunu sunaikino dar ir Pieštvės pilį, kuri taip ir nebuvo atstatyta.
Ten pat Seredžiuje yra ir kita žymi istorinė vieta, vadinama Palocėlių piliakalniu. Jį matome žemai Nemuno lankoje, netoli tos vietos, kur į jį įteka Dubysa. Dabar ten yra likę buvusios pilies pylimai – dvi neaukštos kalvos.
Ten pat Nemuno lankoje nuo Palocėlių kalvos kiek į rytus yra akmeninio pastato griuvėsių liekanos. Čia, kaip daugelis pasakoja, stovėjusi pirmoji Seredžiaus bažnyčia. Ardant tų griuvėsių akmeninius pamatus rasti įmūryti žmonių kaulai ir peilis. Pasakojama, kad senovėje pasmerktieji mirti buvę gyvi sienoje užmūrijami.
Dar apie Pieštvės, arba Palemono, kalną pasakojama daug padavimų. Vienas pasakotojas tvirtino ant piliakalnio buvus pagonišką perkūnvietę. Sako, kalnas esąs kiauras, metus akmenį jo vidun seniau girdėdavosi dundant. Naktimis iš piliakalnio išjojąs raitelis ant balto žirgo. Kiti piliakalnio slėny esą matę pasirodant baltą žirgą be raitelio. Vienas koks didelis drąsuolis buvęs tokį žirgą net sugavęs ir rožančių jam ant kaklo užrišęs bei atsivedęs net iki to tiltelio prie kryžiuko, kuris ir dabar tebestovi miestely prie pat gatvės. Arklys žmogaus balsu pradėjęs prašyti, kad jį paleistų. Kai žmogus tai padaręs, nė nepastebėjęs, kaip arklys išnyko iš akių lyg dūmas.
Atsiliepimai