Būdami stabmeldžiai, senovės lietuviai buvo prietaringi, tikėjo burtais ir nieko nepradėdavę nepasitarę su burtininkais, burtininkėmis, kerėtojais ir dievų valios skelbėjais, kurių tuomet Lietuvoje buvo galybė. Vieni jų burdavo iš vandens putų, kiti – iš dūmų, druskos, vaško, paukščių skridimo, vėjo krypties ir iš kitų gamtos reiškinių.
Tai ir kunigaikštis Šventaragis, tuomet 96 metų senelis, pamaldus ir tikįs burtais, pradėdamas statyti Perkūno šventyklą sumanė pasitarti su žyne. Kunigaikštis žinojęs apie žynę Burinimę, gyvenusią tuomet Žemaičiuose, Nemuno žemupyje. Norėdamas sužinoti, kokia bus statomos šventyklos ateitis, pas ją kunigaikštis Šventaragis pasiuntė šešis rimtus senius su gausiomis ir brangiomis dovanomis.
Sumani burtininkė, padariusi keletą burtų, pranašavusi, kad šventykla tol stovės, kol lietuviai bus stabmeldžiai. Burtininkė įsakiusi padaryti ir nuvežti kunigaikščiui Šventaragiui 122 plytas su išrašytais įvairiais ženklais, kurie reiškė gerus ir blogus metus. Paskutinėje plytoje buvęs išraižytas kryžiaus ženklas su dviem skersiniais. Tai buvęs spėjimas, kad kai ateis to ženklo eilė, krikščionys išžudys stabmeldžius ir sugriaus pačią šventyklą. Kunigaikštis tas plytas liepė įmūryti pietų pusėje.
Burtininkės pranašavimai išsipildė, nes po 122 metų lenkams parsidavęs Jogaila pats buvo pakrikštytas ir įsakė pakrikštyti visus lietuvius, sugriovė šventyklą, o ant jos pamatų pastatė katedrą. Kryžius su dviem skersiniais ženklais nuo to laiko pradėtas naudoti Vyčio raitelio skyde, ir tai reiškė, kad krikščionys įveikė stabmeldžius.
Atsiliepimai