Prieš šimtus metų Vilniaus apylinkės buvo be krašto apaugusios žaliuojančiomis giriomis. Anuomet dar net Vilniaus miesto nebuvo. Tenai, tarp aukštų Panerių kalnų, buvo supiltas aukščiausias Pilies kalnas ir jame pastatyta aukščiausia Lietuvos pilis. Toje pilyje gyveno milžinų karalius, galingiausias milžinas Vilnius ir jo žmona Neris.
Kartą milžinas Vilnius suprato, kad jo šalį puldinėja plėšrūs kaimynai, žudantys nekaltus gyventojus ir naikinantys jų turtą. Supyko galingasis milžinas ir nusprendė nedorus priešus sudrausminti. Viena gražų rytą milžinas subūrė visus Dainavos šalies bernužėlius, jaunus raitininkus į kariuomenę ir išjojo į tolimas šalis auklėti piktųjų kaimynų, kurie puldinėjo jo ramų kraštą. Milžino žmona liko namuose saugoti pilies židinį ir pavaduoti savo vyrą valdant kraštą. Milžinas su visa kariuomene ilgai kovėsi tolimose šalyse, daug žemių nukariavo, šimtus priešų paklojo ir daug turto atėmė. Grįžęs į savo žemę, pamatė joje baisaus priešo pėdsakus. Kur tik pažiūrėsi, pažinti nebegali: viskas išnaikinta, sugriauta, sudeginta ir išplėšta. Išsigandęs milžinas nujojo tiesiai į savo pilį tikėdamasis rasti žmoną, bet rūmai buvo sulyginti su žeme, o pilies kalnas priešų ir savųjų lavonais nuklotas. Kartu žuvo ir gražioji milžino žmona Neris. Milžinas Vilnius su savo kariais surinko visus žuvusiųjų kūnus ir garbingai palaidojo aukštame Pilies kalne, supildamas dar aukštesnį kauburį. Tas kalnas – tai dabartinis Tauro, arba Gedimino, kalnas Neries ir Vilnios santakoje. Nuliūdo visko netekęs milžinas Vilnius ir ilgai graudžiai verkė. Iš milžino ašarų atsirado upė, kuri ir buvo pavadinta žuvusios jo žmonos Neries vardu, o toji vieta, kur milžinas verkė, tapo Verkiais
Atsiliepimai