Nubaustas švedas

Manydami, kad Šv. Kazimiero koplyčios skliautas yra auksinis, švedai iš Pilies vartų langų į jį šaudė, o pulkininkas Dikieris žiūrėjo per žiūronus, ir kai tik įsitikino, kad tas viršus tik paauksuotas, liovėsi šaudę. Vienas įžūlus karys įsiveržė į Aušros vartų koplyčią. Ten kabojo garsus stebuklais paveikslas, papuoštas brangiu, storai auksuotu ir brangiais akmenimis inkrustuotu sidabriniu drabužiu. Aplinkui mirgėjo brangūs votai: perlų vėriniai, auksiniai ir sidabriniai kryžiai, medaliai ir kitos brangios dovanos, paaukotos žmonių, kuriems paveikslas suteikė kokių nors malonių. Tas švedas užlipo ant altoriaus, nuplėšė uždangalą, kuriuo buvo pridengtas paveikslas, ir norėjo pasisavinti brangenybes. Kad ir kaip stengęsis, tačiau ne tik kad negalėjęs to drabužio nuplėšti, bet net ir nukabinti nė vieno iš laisvai kabančių votų, tarsi kažkokia nematoma jėga būtų juos prikalusi prie paveikslo. Matydamas negausiąs didelio lobio, švedas išsitraukė kardą ir kirto paveiksle vaizduojamai Marijai per veidą. Smūgio vietoje liko randas ir ištryško kraujas. Taip pat netrukus pakilo viena iš ant krūtinės sudėtų švč. Mergelės rankų ir taip stipriai stūmė šventvagį, kad tas išlėkė pro langą, skrido išskėstomis rankomis, kol bloškėsi į Pilies vartus. Toje vietoje, į kurią atsitrenkė švedas, liko kraujo dėmė. Visą šimtmetį tos dėmės niekaip neišėjo pašalinti. Nors buvę dažnai tepama, tinku tinkuojama, kalkėmis baltinama, dėmė vis išlįsdavusi. Dar ir šiandien žmonės tebekalba, kad vartus ir nugriovė dėl tos dėmės.