Pirmieji gyventojai Kuršių nerijoje įsikūrė dar tada, kai šis gamtos kampelis buvo sudarytas iš atskirų salų grandinės. XIX a. žvejybos inspektorius E. W. Berbomas atvykęs į Nidą išgirdo, kad šalia miestelio yra trys didžiuliai kapinynai. Kad tai kapinynas, jis nusprendė pagal radinius, mat buvo rasta nemažai šukių. Po 40 metų Kuršių nerija susidomėjo Karaliaučiaus archeologai. Čia buvo atsiųstas studentas Šyferdekeris, suskubęs susipažinti su kopų prižiūrėtoju Zandneriu, kurio didžiausias hobis buvo archeologija. Jie surinko nemažai puodų šukių, akmeninių kirvukų ir paskelbė šią vietą kapinynu, toliau čia tyrimus atliko kiti mokslininkai. Archeologė Rimutė Rimantienė, vadinama Akmenų motina, nusprendė geriau ištyrinėti prieš 4000 metų čia gyvenusių žmonių istoriją – 5 kalveles. Radiniai atskleidė, kad tai buvo tankiai apgyvendintas kraštas, o ne kažkokia dykvietė. Klestinčioje žemėje nedideliuose kaimeliuose gyveno aukštos kultūros žmonės. Rasti pritvirtinti prie tinklo pasvarėliai, niekuo nesiskiriantys nuo dabartinių: tai rodo, kad patirtis perduodama iš kartos į kartą. Didžiausią eksponatų dalis buvo šukės: nerijos gyventojai buvo pasiekę keramikos meistriškumo lygį. Buvo rasta visa galybė įvairiausios paskirties puodų, indų, net ir skirtų druskai garinti. Rasti du nedideli luotelio pavidalo dubenėliai, ant kurių buvo išspausta pėda: moterys buvo keramikės taip paženklindavo savo kūrinius.
Atsiliepimai