Prie šio objekto sustoti nereikės – istoriją apie jį išgirsite važiuodami toliau. Nemunas – didžiausia, svarbiausia Lietuvos upė, kurios pakrantės aukštutinėse terasose tūkstantmečius glaudėsi pirmieji ateiviai į mūsų kraštą – akmens amžiaus gyventojai, o vėliau – baltų gentys: sūduviai, jotvingiai, aukštaičiai žemaičiai, kuršiai. Pirmieji upių keliautojai buvo Romos imperijos gyventojai, mat atrasta kapų, kuriuose palaikai palaidoti pagal to krašto papročius. Po tūkstantmečio atkeliavo ir vikingai, kuriems teko susidurti su galinga ir išradinga tauta. Visa tai randama skandinavų sagose, nes patys lietuviai ir žemaičiai rašto neturėjo, taigi nenorėjo, jog jų svarbios užrašytos paslaptys nenutekėtų į Vakarus.
Nemunu buvo plukdomi prekybiniai laivai. Prekyba buvo vystoma jau nuo neatmenamų laikų. Pagrindinė transporto priemonė net penkis šimtmečius buvo vytinė. Lietuva buvo tam labai patogus kraštas. Visos didžiosios upės buvo naudojamos kaip magistralės, mat aplinkui – vien miškai, kurių medieną sėliai plukdydavo pardavimui. Tai turėjo didelę įtaką Lietuvos valstybės kūrimuisi ir klestėjimui. Pagrindinės stotelės Nemune buvo Veliuona ir Jurbarkas. Prie Nemuno sparčiai pradėjo kilti bažnyčios ir mažos gyvenvietės.
Daugiausiai eksportuota mediena. Taip Panemunėje ir visoje Lietuvoje atsirado dauguma dvarų, kuriuos statė miško pirkliai. Nemunu buvo plukdomi ir linai, linų sėmenys, kanapės, vaškas, pelenai, odos, kailiai, derva, kiek rečiau – alus, muilas, puodai.
Atsiliepimai