Į rusų nelaisvę pateko 1257 Prancūzijos kariai, 114 karininkų, iš jų 6 pulkininkai. Gaisruose sudegė 5 Kauno bažnyčios ir vienuolynai, 9 mūriniai ir 45 mediniai pastatai.
Pirmuoju miesto komendantu paskirtas Arzamasko dragūnų pulko majoras Aršukovas, kuriam pirmiausia buvo pavesta sutvarkyti miestą ir jame esančius lavonus. Pastaroji problema buvo išspręsta gana „sėkmingai“. Žemė tuo metu buvo labai įšalusi, tad nesurinkus pakankamai žmonių kasimo darbams apie 15 tūkst. Napoleono karių lavonų buvo pakišti po Nemuno ledu netoli Vytauto bažnyčios. Tai patvirtino sauja įvairių prancūziškų sagų, kurias 1981 m. Nemuno krante netoli Vytauto bažnyčios radę moksleiviai. Taip „laidoti“ lavonus bandyta ir Vilniuje, tačiau valdžia laiku sureagavo ir uždraudė tokį laidojimą būdą. Tad centrinėje Kauno dalyje ir jo senamiestyje prancūzų laidojimo vietų iki šiol nerandama...
1930 m. Vytauto didžiojo tilto pavadinimas suteiktas Kauno burmistro Jono Vileišio iniciatyva.
Po 1795 m. Lietuvos padalijimo vietovė kartu su Užnemune buvo priskirta Prūsijai, vėliau – Varšuvos kunigaikštystei, dar vėliau – Lenkijos karalystei Rusijos sudėtyje. Čia galiojo kitokie įstatymai ir kalendorius nei kitoje Nemuno pusėje, Kaune, mat šis priklausė Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto daliai. Aleksoto tiltas buvo laikomas ilgiausiu pasaulyje: per jį keliauti tekdavo net 13 dienų, nes senojo stiliaus kalendorius buvo tiek dienų atsilikęs nuo naujojo.
1941 m. birželio sukilimo metu Aleksote veikė apie 250 partizanų būrys, vienas didžiausių Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais prie Aleksoto aerodromo buvo įkurtas „stadiono“ lageris. Po karo 19-oje kapaviečių prie Aleksoto tilto buvo rasti 9155 žuvę karo belaisviai iš šio lagerio. Štai iš kur kyla visos nelaimės šiame rajone. Jas prišaukia nužudytojų vėlės.
Atsiliepimai