Rezervatas įsikūręs tarp Juodkrantės ir Pervalkos, jo ilgis – 9 km. Rezervate saugomas kopų kraštovaizdis: palvės, kupstynė, reti augalai, užpustyti kaimai, senieji dirvožemiai, Pilkosios (Mirusios) kopos. Naglių gamtos rezervate stūkso Agilos ir Vingio kopos. Nuo XVII a. per du šimtmečius rezervate smėlis užpustė 4 buvusius Naglių kaimus ir 2 senąsias kapinaites.
Rezervate įrengtas daugiau nei kilometrą besidriekiantis pažintinis pėsčiųjų takas Jis tęsiasi per Agilos kopą, kurios aukštis – 52 m. Užkilus ant kopos atsiveria Kuršių marių ir jūros vaizdai. Čia galite išvysti dėl stiprių vėjų kopose susidarančias įspūdingas daubas ir išgraužas bei tik protarpiais išlendančius po smėliu palaidotus šimtamečių miškų dirvožemius. Čia auga reti, į Raudonąją knygą įrašyti augalai. Nužengti nuo pažintinio tako lankytojams draudžiama, nes ši teritorija yra itin jautri žmogaus draugijai. Tai vienintelė rezervato vieta, kurioje galite įžengti į Mirusių kopų karalystę. Ji – tarsi vėjo pustoma dykuma.
Iš Priiminimų... Senųjų Naglių kaimas atsirado šalia užeigos. Iš užrašų galima spręsti, kad Nagliai buvo vargingas kaimas. Naglių gyventojams bėgant nuo smėlio audros, kaimas persikėlė apie 7 km. į pietus prie Naglių įlankos – Naglių kopos, kuria dabar eina rezervato pažintinis takas, papėdėje. Namai pastatyti prie pat marių, iš karto už jų – alksnių guotai, kurie jau daugelyje vietų buvo užpilti nuo stataus šlaito byrančiu kopų smėliu.
Naujuosiuose Nagliuose buvo 18 ugniaviečių ir 106 gyventojai, kurių dalis buvo atvykėliai iš užpustytų Karvaičių. Tikrasis kaimo nykimas prasidėjo 1836 m., kai, nebegalėdami išgelbėti užpustomo kaimo, jo gyventojai išsikėlė į Purvynę, po to – į Preilą, kurią saugojo nedidelė alksnių giraitė, ir pagaliau – į Pervalką, kurią laukinėje gamtoje kaip tik ir įkūrė Naglių žvejai. Netrukus Naglių kaimas visiškai išnyko.
Atsiliepimai