Bene mįslingiausia vieta Paštuvos kapinėse – didžiausio miestelio geradario Igno Karpio kapas. Antkapis, ant kurio – jauno, žavaus vyro nuotrauka iš karto patraukia dėmesį, mat paminklas pastatytas ant net 2 m aukščio kauburio. Puikiai išsilaikęs įrašas liudija, kad amžinojo poilsio čia atgulė Paštuvos dvaro ir bažnyčios savininkas I. Karpis. Jis išgarsėjo kaip pirmasis dvarininkas, Lietuvoje ir carinėje Rusijoje panaikinęs baudžiavą. Savo testamentą jis per 7-iems tūkst. baudžiauninkų dovanojo laisvę, nurašė skolas ir net skyrė po 30 olandiškų talerių pradėti savarankišką ūkininkavimą. Šį I. Karpio žygdarbį poemoje „Ponas Tadas“ apdainavo net ir garsusis Adomas Mickevičius. Tačiau kilnios, bet neramios sielos I. Karpis buvo silpnos sveikatos ir po nesėkmingos operacijos mirė sulaukęs vos 29-erių. Nuo testamento surašymo nebuvo praėję nė metai.
Apie I. Karpio amžinojo poilsio vietą sklando įvairių legendų. Pirma, teigiama kad kilmingas ponas buvo palaidotas Paštuvos kapinėse kaip eilinis baudžiauninkas – be jokio paminklo ar kryžiaus. O štai leidinyje „Pakaunės dešimtmečiai“ rašoma priešingai: neva „Ignacijus Karpis (1780–1809) negalėjo valdyti Paštuvos dvaro, kadangi šis jam nepriklausė. Po tėvo Benedikto mirties I. Karpis, būdamas vienturtis sūnus, paveldėjo tėvo dvarus, taip pat ir pats buvo jų nemažai įsigijęs, tačiau Paštuvos tarp jų nėra. Joniškėlis – šios Karpių giminės centras. Jame Ignas Karpis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tad greičiausiai ten mirė, ten ir yra palaidotas.“ Abejones, ar I. Karpio kapas yra tikras, sustiprina ir tai, kad jis, kaip užrašyta ant antkapio, negalėjo būti Paštuvos bažnyčios savininku, mat jo gyvenimo laikotarpiu bažnyčios čia net nebuvo. Galima versija – jog I. Karpio kapas yra tikras, mat Romantizmo laikotarpiu buvo įprasta mirusius žymius žmones laidoti dalimis skirtingose vietose, o paminklas pastatytas tik tarpukariu. Pasakojama, kad tuomečio kapinių sargo S. Veličkos žmona susapnavusi buvusį dvaro savininką, kuris prašęs pastatyti jam kryžių.
Legenda. Apylinkėse dar ir šiandien iš lūpų į lūpas sklinda legenda, kad, I. Karpiui mirus, jo siela niekaip negalėjusi nurimti: vaiduoklis plevendavo po apylinkes gąsdindamas žmones. Neapsikentę paštuviškiai pasiskundė kunigui. Šis pataręs atkasti kapą, mirusiajam nukirsdinti galvą, o tada vėl palaidoti. Bet tai nepadėjo: vėlė ir toliau klajojo po apylinkes, tik dabar jau nešdavosi galvą rankose. Teko žmonėms ir vėl atkasti kapą, galvą padėti prie kojų, kad numirėlis jos nebepasiektų. O tada ir didelį kauburį supylė ir ant jo paminklą su kryžiumi pastatė. Nuo tada siela nurimo, liovėsi vaidentis.
Atsiliepimai