Europos viduramžių istorija neatsiejama nuo pilių. Medinės, mūrytos iš plytų ar akmenų pilys buvo nusidriekusios per Senąjį žemyną nuo Atlanto vandenyno iki pat Uralo kalnynų. Laikui bėgant vienos pilys buvo sugriautos ir sunyko, kitos – perstatytos, rekonstruotos. Viduramžių laikus mena ir iki šių dienų išliko tik mūrines pilys. Tik dėl jų žinome, kaip tų laikų pilys atrodė, kokios didingos buvo, net jei iš pilies beliko tik griuvėsiai. Tuo tarpu medinės pilys išnyko be pėdsakų, nepalikdamos net savo vardų. Medinių pilių vietas žymi tik pylimai, grioviai, sukastos kalvos, kaip ir čia – Ringovės piliakalnyje.
Vis dėlto yra viena šalis, kur medinių pilių vietų neužgožė vėlesnės statybos – tai Lietuva. Ne veltui ji vadinama piliakalniu kraštu. Jų dabar – per tūkstantį, ir kasmet surandama vis naujų. Piliakalniai nuo seno domino žmones: jie padėjo atsirasti įvairioms legendoms apie prasmegusias bažnyčias, užkastas brangenybes, užgriuvusius požemius. Nuo XIX a., kai pradėti piliakalnių tyrinėjimai, iki mūsų dienų sukaupta gana nemažai medžiagos apie bene gražiausius archeologijos paminklus. Mes jau nebetikime legendomis apie milžinų kalnus, o XIII–XIV a. kronikose minimos lietuvių pilys didingai stovėjo ant piliakalnių. Per daugiau nei du tūkstantmečius Lietuvos piliakalniai virto mūrų pilimis, pastojusiomis kelią tvirčiausiai viduramžių Europos karinei jėgai – Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams.
Atsiliepimai