Kartą pro Vytauto bažnyčią Kaune ėjo žmogus, tikriausiai velnias, ponu pasivertęs. Bažnyčios pasienyje pamatė sėdintį ir snūduriuojantį seną suvargusį žmogutį. Priėjo prie jo ir paklausė:
- Bene žinąs, kur rasti Vytauto bažnyčios zakristijoną?
Pasirodo, senukas ir buvo tasai zakristijonas. Ponas iškart paprašęs atnešti kvortą degtinės ir pažadėjęs gerai atsimokėti. Senis nė kiek nelaukęs atnešė ponui degtinės. Kalbantis apie atsilyginimą, zakristijonas pasiskundžia esąs vargšas, auginąs penkias dukteris, kurių neturįs nei kuo aprengti, nei iš ko joms kraitį sudėti. Ponas liepia zakristijonui pasiimti bažnyčios raktus ir eiti ten, kur vesiąs. Patekus vidun į Vytauto bažnyčią, paėję kairėn pusėn jiedu sustojo. Paėmęs skarelę, ponas užrišo zakristijonui akis ir klaidžiai vedžiojęs kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn, visai nežinia kur. Taip visur suvedžiojęs, atvedė zakristijoną į kažkokį požemį ir nurišo skarelę nuo akių. Uždegus žvakę senis pamatė esąs siaurame, ilgame požemyje, kurio sienose buvo daugybė nedidelių durelių. Atidarė ponas vienas tokias dureles, išėmė auksinę monstranciją, padavė ją zakristijonui ir vėl užrišo akis skarele. Ponas ėmęs iš kažkur semti pinigus ir pripylęs zakristijonui sklidinas kišenes auksinių: „Dabar tų pinigų užteks tau ir tavo dukterims. Bet žiūrėk, nebūk kvailas ir niekam nepasakok, nes ne tik pinigų neteksi, bet ir pats įkliūsi“.
Gavęs iš zakristijono tvirtą pažadą tylėti, ponas išvedė ji iš požemių, nurišo skarelę nuo akių ir paleido. Pats nuėjo savo keliais. Ilgainiui valdžia sužinojo apie zakristijono praturtėjimą ir suėmė jį. Nors pinigų jau maža berado, liepė parodyti jiems slaptuosius bažnyčios požemius. Žmogelis to padaryti negalėjo, nes ir pats nežinojo, kur šie yra. Po zakristijono mirties paslėpti lobiai buvo tiesiog užmiršti.
Atsiliepimai