Bėgant laikui keitėsi pilies šeimininkai. Karų metu Bona Sporca sugalvojo išeitį, kaip apsaugoti Kauno miestą. Išvykdama, pilies požemyje ji paliko karius ir įsakė saugoti miestą. Šie, žinoma, tapo vaiduokliais.
Tai patvirtina istorija, kuri nutiko prieš kelis šimtmečius. Pilnu vežimu šieno iš anapus Neries važiavo vyras. Priartėjus prie pilies viskas paskendo migloje. Prie žmogaus priėjo karys su senoviniais šarvais. Žmogus persižegnojo ir pamanė prisigėręs blogos degtinės: „dabar jau ir vaidenasi...“. Karys kreipėsi į žmogų. Paprašė palikti savo šieną jų arkliams, pasisakė esąs karalienės Bonos karys ir perspėjo, kad žmogeliui nepasisekė, nes šis sužinojęs didelę paslaptį. Pasirodo, jie čia esą tam, kad gintų Kauną atsitikus nelaimei, o žmogelis dabar šią paslaptį nešios iki gyvenimo galo, negalėdamas niekam prasitarti. Kitaip kris negyvas... Karys išnyko. Žmogus labai apsidžiaugė, kad ši baugi haliucinacija pagaliau baigėsi. Atsisukęs ir vežime neberadęs šieno žmogus suprato, jog reikalą turėjęs su tikru vaiduokliu...
Kaip ir visiems Dievo kūriniams, žmogeliui atėjo laikas mirti. Šis pasikvietė savo artimuosius ir pagaliau papasakojo paslaptį, kad šie gyvena saugiame mieste, kurį prižiūri karalienės Bonos kariai. O tų karių Bona palikusi bene visose Panemunes pilyse...
Atsiliepimai