Po žmonos laidotuvių Žygimantas Augustas niekur nerado sau vietos: jis negalėjo įsivaizduoti, kad šiame pasaulyje jis daugiau nebematys savo mylimos žmonos. Tačiau kaip ir visi tų laikų žmonės, jis tikėjo burtais ir manė, kad jais galima išsikviesti mirusiųjų dvasias iš kito pasaulio. Taigi karalius žūtbūt užsimanė pamatyti bent savo mylimos žmonos šešėlį. Pas karalių Žygimantą Augustą atėjo magijos didmeistris Tvardauskas ir, kai karalius pareiškė jam savo norą, valandėlę pagalvojęs jis atrėžė, kad Žygimantas Augustas turės išpildyti visas jo pateiktas sąlygas. Taigi, jis įsakė jam likti abejingam ir šaltam, sėdėti vietoje ir visai nejudėti, antraip jis neatsako už karaliaus gyvybę ir sielą. Karalius su viskuo sutiko. Sutartą dieną ir valandą Žygimantas Augustas vienui vienas atėjo pas Tvardauską. Pastarasis įvedė jį į kambarį, kuriame turėjo būti išpildomas karaliaus troškimas.
Kambario vidury ant juoda staltiese apdengto stalo gulėjo pergamentinė knyga odiniais viršeliais, kurioje buvo surašyti įvairūs kerėjimai, velnių ir mirusiųjų dvasių kvietimo formulės. Atsivertęs knygą, Tvardauskas ėmė kalbėti užkeikimo žodžius, šaukdamas mirusios Barboros dvasią. Įsižiūrėjęs į dūmų kamuolius, Žygimantas Augustas pamiršo visą gyvąjį pasaulį. Ir štai dūmų debesyse išryškėjo moters šmėkla, ir karaliui pasirodė, kad mato savo mylimąją Barborą. Baltutė, beveik permatoma, ji stovėjo nuleidusi rankas. Švelnaus liūdesio pažymėtu veidu ji žvelgė į mylimą vyrą. Pamiršęs savo pažadus, karalius ištiesė rankas ir puolė prie mylimos žmonos, bet Tvardauskas greitai jį sulaikė, ir visa vizija išnyko kaip dūmas. Žygimantas Augustas krito atgal į kėdę, užsidengė veidą rankomis ir graudžiai pravirko.
Atsiliepimai