Atsitikę tai seniai seniai, kai dievas Perkūnas dar buvęs vyriausiasis iš dievų, o deivė Jūratė gyvenusi Baltijos jūros dugne plytinčiuose gintaro rūmuose. Ji buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra žmogiška meilė. Jūroje, prie Šventosios upės įtakos, Jūratės vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus žvejas Kastytis. Pasiuntusi Jūratė undines, kad šios įspėtų Kastytį nedrumsti Baltijos vandenų, negąsdinti žuvyčių. Bet žvejas, nepabūgęs deivės įspėjimų, nebodamas undinių vylių, ir toliau mėtęs į Baltiją savo tinklus. Karštai pamilusi Kastytį už drąsą ir grožį Jūratė, nusiviliojusi jį į gintaro rūmus. Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtinga deivė pamilusi žvejo sūnų, didžiai užsirūstinęs. Jis savo žaibais sugriovęs gintaro rūmus, nužudęs Kastytį, o Jūratę prirakinęs prie tų rūmų griuvėsių sienos. Čia Jūratė, bangų blaškoma, nuolat raudanti Kastyčio ir nelaimingos judviejų meilės. Jos rauda būna tokia jaudinanti, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės pradedančios nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras. Smulkučiai gintaro gabalėliai – Jūratės ašaros, tyros ir skaidrios, kaip tyra ir skaisti buvusi tragiška jos meilė.
Atsiliepimai