Senas Birštono gyventojas A. Žiukas pasakojo legendą apie lobius, kuriuos saugo aukso karalienė, tačiau niekada niekas nedrįso patikrinti, ar tai tiesa. Vieną dieną ant kalno susirinkę piemenys privertė patį silpniausią piemenuką įlįsti į ten esančią angą: pririšo prie virvės ir nuleido į duobę, įspėdami, kad kai jis patampys už virvės, bus iškeltas. Nusileidęs į apačią piemenukas tikrai pamatė ant didelės skrynios sėdinčią moterį su karūna. Pasak piemenuko, karalienė kreipėsi į jį ir pasakė žinanti, kad jis čia atsidūrė per prievartą, tad liepė krautis į kišenes tiek turtų, kiek telpa. Kai kiti piemenys jį iškėlė, vyriausias iš jų nusprendė įlįsti į urvą ir pats. Bet jo teko ilgai laukti, ir vis tiek virvės niekas nejudino, tad nesulaukę piemenukai pradėjo traukti virvę viršun, tačiau ištraukė tik nukirstą to piemens ranką. Tad žmonės nuo to laiko bijojo šių lobių.
Kažkada vėliau į Birštoną atsibastė kokia nežinoma mergina vilnietė ir sužinojo, jog Vytauto kalne yra didelių turtų. Ar ji buvo kokia kerėtoja, ar kas, to niekas tikrai nežino, bet senieji gyventojai tvirtina, jog piliakalnyje ji tikrai radusi pilną katilą auksinių. Kiti matę ir tą vietą, kur pinigų buvo, ir net patį katilą su pinigais regėjo. Katilas buvo labai didelis – kaip kokia pinigų skrynia. Iš tų pinigų toji mergina ir jos giminės smarkiai praturtėjo, net savo garlaivį pasistatė. Bet užkeikti turtai, sako, visados neša nelaimes. Taip ir šie pinigai neišėjo į gera. Garlaivis tos merginos brolį ties Vytauto kalnu užmušė, o kiti turtai irgi vėjais išėjo.
Atsiliepimai