Pirmieji čia – Narvos kultūros gyventojai – vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko ir apdirbo gintarą. Naujieji gyventojai – indoeuropiečiai – buvo klajokliai raiteliai, gyvulių augintojai. Pagrindinis nerijos gyventojų verslas buvo žvejyba. Jie taip pat medžiojo ruonius ir miško žvėris, turėjo naminių gyvulių, augino javus. Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje rasti žirgo kaulai leidžia manyti, kad buvo ir karių raitelių. Pirmaisiais mūsų eros amžiais pradėjo formuotis baltų gentys. Čia gyveno kuršiai, pietinėje dalyje – prūsų gentis sembai. Kuršiai pasižymėjo karingumu. Kaip ir prūsų sembai, jie buvo ypač drąsūs ir sumanūs jūrininkai, mokėjo statyti gerus laivus, garsėjo kaip jūrų gentis. Jų prekiniai laivai lankydavosi Gotlando saloje, Švedijoje, Danijoje ir kitur. Greitai kuršiai įgudo ne tik atremti iš jūros puolančius vikingus, bet ir patys pradėjo pulti vikingų laivus Baltijos jūroje, ėmė veržtis į Švedijos ir Danijos pakraščius, juos apiplėšdavo ir nusiaubdavo. Vakarų Europos bažnyčiose buvo meldžiamasi: „Viešpatie, apgink mus nuo vikingų siautėjimo“, o Danijos vikingų bažnyčiose buvo prašoma taip: „Dieve, saugok mus nuo kuršių.“ Skandinavų sagose rašoma: „Kuršiai – žiauriausia gentis, kurios visi vengia dėl pernelyg stabmeldiško būdo. Į vežimus ten kinkomi daugiausia puikūs arkliai. Jie turi daug aukso, jų namuose visur pilna burtininkų ir žynių.“
Vėliau baltų žemės pateko į ordinų spąstus, o Kuršių nerija tapo karo keliu. Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nutarė Dangės upės žiotyse pastatyti medinę Memelburgo pilį. Ordinas atkirto sembus nuo žemaičių, ėmė kontroliuoti susisiekimą Kuršių nerija. Sembai kartu su žemaičiais pilį nesėkmingai bandė sunaikinti. Galiausiai Livonijos ordinas sustiprino Memelburgo tvirtovę – buvo pastatyta mūrinė pilis. Sembai netrukus vėl suruošė pilies apgultį. Jie turėjo tiek laivų, kad jais užtvėrė visą sąsiaurį tarp Kuršių nerijos ir pilies: laivais buvo galima net pereiti. Tačiau nepaisant pastangų pilies užimti nepavyko. Sudeginę savo žuvusiųjų kūnus sembai pasitraukė. Livonijos ordino magistras suorganizavo keršto žygį. Riteriai Kuršių nerija nužygiavo į Sembą ir ją nusiaubė. Tačiau sembai nerijoje surengė pasalą ir grįžtančius livoniečius sumušė.
Nerija staigiems antpuoliams naudojosi ir žemaičiai. Šie antpuoliai įbaugino kryžiuočius, tad jie ėmėsi statyti nerijoje gynybinius įtvirtinimus. Ordinas nerijoje teikė privilegijas atidaryti ir laikyti smukles. Smuklininkais dažniausiai tapdavo vokiečiai, tad nuo XIV–XV a. pr. nerijoje kūrėsi ir vokiečių kilmės žmonės. Prasidėjo gyventojų migracija iš Šiaurės Kuršo. Dėl Kurše siautusio maro ir badmečio į Kuršių neriją pabėgo daug gyventojų. Naujieji gyventojai save vadino kuršininkais arba kuršiais. Vėliau iš Kuršo į neriją plūdo latviai, atsikėlė ir lietuvių kilmės gyventojų. Kuršininkai į žmonas ėmė ir lietuvininkes iš kito marių kranto, nors dažniau nuotakos dairėsi nerijoje. Be kuršininkų čia gyveno lietuvninkų, vokiečių kilmės gyventojų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui vietiniai gyventojai buvo priversti pasitraukti. Dalis gyventojų karui pasibaigus grįžo, tačiau didžiąją dalį jų jau sudarė atvykėliai. Prasidėjo masinė senųjų gyventojų migracija. Senbuviai neprisitaikė prie sovietinio gyvenimo, tad dauguma jų paliko tėviškę ir persikėlė į Vokietiją.
Atsiliepimai